caulan „beyn (Bein = Knochen) – kaulas“ E 155 nom. sg. neutr.; acc. sg. [masc. (Trautmann AS 354), žr. toliau] kaulan „beinen (Bein) – kaulą (staibio)“ III 857 [5329] (= staibiu „stai-bikaulių“ VE 3610); nom. pl. masc. kaulei „bein (Beine) – kaulai“ III 10118 [6325] (= kaulas VE 4822 nom. sg.); acc. pl. masc. kaūlins „beinen (Beine) – kaulus“ III 10119 [6326] (= kaulu „kaulų“ VE 4822). Čia visais atvejais vok. (E, III) bein yra aiškiai „kaulas“ [ne „koja“ (pvz. LKK VIII 9)!], plg. v. v. a. bein „kaulas“ (Lex), n. v. a. bein „t. p.“ (Götze FG 25), pagaliau, ir dab. vok. Bein „koja; kaulas“; žr. dar, pvz., Paul DW 80 s. v. Bein. Spėjimas, kad nagrinėjamasis pr. „kaulas“ dėl frazės III 857 reiškęs dar ir „lošimo kaulelį (игральная кость)“ (Toporov PJ III 275t.), yra nepagrįstas: plg., pvz., (III 857 =) lie. (VE 3610) staibiu „staibikaulių“ (gen. pl.), kuris reikšmė̃s „lošimo kaulelis“ neturi (žr. LKŽ XIII 626t. s. v. stáibis). Pr. (III 857) kaulan „kaulą“ [= lie. (VE 3610) staibiu „staibikaulių“] pavartotas greičiausiai reikšme „staibio (blauzdõs) kaulas“, ártima žodžio pr. aulis „blauzdikaulis“ (žr.) reikšmei.
143 Pr. (E) caulan „kaulas“ = pr. (neutr.) *kaulan „t. p.“ (nom.-acc. sg.), kuris pr. kat-mų šnektose (XVI a. vid.!) jau matyt buvo išvirtęs į pr. semb. (masc.) *kauls „t. p.“ (nom. sg.) resp. *kaulan (acc. sg. = kaulan III 857). Greta šios pr. semb. (acc. sg. masc.) *kaulan bus atsiradusi (XVI a. vid.!) ir lytis pr. semb. (acc. sg. masc.) *kaulin (plg., pvz., acc. sg. masc. wiran/wijrin žr. s. v. wijrs) su fleksija pr. *-in, atėjusia iš i-kamieno (plg. Mažiulis PKP II 218, išn. 709; žr. dar s. v. dessimpts), ne vienur morfologiškai sutapusio su i̯o-kamienu (žr., pvz., s. v. kasschis); šalia tokios pr. semb. (acc. sg. masc.) *kaulin nesunku buvo atsirasti ir lyčiai pr. semb. (acc. pl. masc.) *kaulins = pr. (10119) kaūlins (žr. anksčiau). O greta pastarosios, suvoktos kaip i̯o-kamienė forma (acc. pl. masc.), atsirado (i̯o-kamienė) pr. semb. (nom. pl. masc.) *kaulʹai = pr. (III 10118) kaulei (ją rekonstruoti į pr. *kaulai mažiau pàtikima).
Pr. < vak. balt. *kaulan „kaulas“ (nom.-acc. sg. neutr.; su akūtiniu pr. *-áu-, plg. kaūlins III 10119) kartu su lie. káulas „t. p.“ (nom. sg. masc.) = la. kaũls „t. p.“ suponuoja subst. balt. *kaula(n) „t. p.“ (nom.-acc. sg. neutr.) < *kāula-, kurį įprasta kildinti iš subst. ide. *kā̆ul- (: *kul-) „stiebas (tuščiaviduris)“ [suponuojant, kad jis buvęs ir adj. ide. *„tuščia(viduri)s“] > gr. καυλός „kotas, stiebas“, lo. caulis (ir caulus) „stiebas“ ir kt. resp. (ide. *kul- >) s. ind. kulyam „kaulas“ (dėl jo žr. Mayrhofer KEWA I 242t.) ir kt. [žr. Pokorny IEW I 537, Frisk GEW I 802t., Kluge EWDS 314 (s. v. hohl), Toporov PJ III 277 ir liter.)]. Tačiau iš tokio kildinimo nepaaiškėja subst. balt. *kāula- ir kitų jo giminaičių darybos istorija – svarbiausias jų etimologijos aspektas. Pirmasis šį aspektą nušviesti bandė Jėgeris (Jēgers Donum Balt. 218t., 221), spėdamas, kad tų ide. kalbų žodžių darybos pamatas esąs verb. ide. *kāu-/*kəu- „kirsti, mušti“ (> lie. káu-ti „t. p.“ ir kt.). Bet šios savo hipotezės Jėgeris išsamiau darybiškai neargumentavo.
Reikia pasakyti, kad substantyvo balt. *kāula- bei tų jo giminaičių darybos istoriją – svarbiausią jų etimologijos problemą nušviesti tuo tarpu iš tikrųjų nelengva, dėl to ir jų etimologija dar nėra aiški.
Vytautas Mažiulis, Prūsų kalbos etimologijos žodynas, 1-ojo leidimo 2 t. 142–143 psl.
Papildymai / Komentarai
Lit.: Beekes EDG 658t.; Lehmann GED 194, 383; Matasović EDPC 196; Matzenauer BKAS 62; Mayrhofer EWA I 377; Orel HGE 191; Palmaitis Blt XXVI (1) 20tt.; Smoczyński SEJL 266; Steinbergs LgB V–VI 26t.; Vaan EDL 100.
Esamas vartotojas
Naujas vartotojas
Registracija bus patvirtinta per 48 valandas.