Sambia (dk., 1246 m.), Zambia (dk., 1231 m.), Samie (dk. lo. gen. sg., 1246 m.), Samblandia (dk., 1224 m.), Samlandia (dk., 57 1242 m.) ir kt. (žr. Gerullis ON 155, PDK 349) – dk. varijantai vardo prūsų žemės (Ordino užgrobtos 1255 m.) nuo Priegliaus (žr. Pregora) ir Deimenos (žr. Deim) tarp Aismarių ir Kuršių marių einančiame į Baltijos jūrą iškyšulyje, taip pat Kuršių nerijos pietinėje dalyje. Ši pr. žemė, kurios dk. vardo lyčių raidės S- (Z-) fonetinė vertė nėra labai aiški (pr. *S- ar pr.*Z-), vadinosi matyt pr. *Sembɔ̄ = (t. y.) *Sembā (plg. Kurše buvusio dvaro vardą la. Semba – Endzelīns DI IV2 381); žr. Būga RR III 115, Endzelīns l. c., Salys BKT 167tt. Greta pr. *Sembā buvo pr. *sembai „šios pr. žemės gyventojai“ (nom. pl. masc.), plg. lo. (dk., 1073 m.) Sembi vel Pruzzi (Adomas Bremenietis, žr. Monumenta historica Germaniae IX 374). Pr. *Sembā ir pr. *sembai lietuvinami į Sémba resp. sémbai (Būga l. c., Salys l. c.).
Semba – tankiausiai gyventa prūsų žemė, labai graži savo pajūriu ir kalnais (kalvomis), iš kurių ypač žavus (ir padavimais, žr. Widewut) Galtgarbis „Galtgarben“ (= pr. *Galtgarbīs, žr. Gerullis ON 36) – aukščiausia Sembos kalva (110 m. nuo jūros lygio), esanti Alkų kalvose (Alkgebirge) netoli nuo Medenãvos (Medenau). Sembos pajūris – baltiškojo gintaro „sostinė“: ji iš senovės garsėjo gintaru. Sembos žymesnės gyvenvietės – Tvankstà „Königsberg – Karaliaučius“ (žr. Tuwangste), Pabė́čiai „Pobethen“ (žr. s. v. bītas), Labguvà „Labiau“ (žr. Labegow), Laukstė́ta „Lochstädt“ (žr. Lochstete) ir kt. Reikia priminti, kad būtent sembų šnektomis sukurti svarbiausi pr. kalbos paminklai – pr. katekizmai (XVI a. vid.).
Žodžio pr. *Sembā „Semba“ bei pr. *sembai „sembai“ kilmę nelengva atsekti. Būga (l. c.) manė, kad pr. *sembai esąs iš *„saviškiai“ resp. sietinas su sl. *sębrъ „socius“ (žr. ir Salys op. cit. 177), kurio kilmė vis dėlto nėra aiški (Vasmer ESRJ III 824). Teiginys, kad žr. *Sembā priebalsis *-b- atsiradęs dėl „… skambesnio tarimo, dėl analogijos ir pan.“ (Pėteraitis ML 52), suprantama, negali paneigti to, kad čia *-b- veikiausiai yra senas (žr. ypač Salys op. cit. 176).
Man rodos, kad vardą pr. *Sembā davė ne patys sembai, o kažkurie jų kaimynai prūsai, kuriems Semba atrodė tarsi sala 58 – vandenų apsemta (apsupta) žemė. Kitaip sakant, spėju, kad pr. *Sembā gali būti siejamas su verb. lie. sém-ti „apsemti, užlieti“ (plg. Pėteraitis l. c.) resp. gali būti kildinamas iš subst. pr. *sembā „tai, kas apsemta“ (plg. pr. *Nerijā „Aismarių nerija“ < „tai, kas išnirę“, žr. Neria) ← adj. (fem.) pr. *sembā „apsemta (sc. žemė)“, kuris – sufikso *-bā-/*-ba- vedinys iš verb. pr. *sem- „apsemti, užlieti“ (plg. sufikso lie. -ba-/-bā-, labai reto ir matyt didžiai seno, adj. resp. subst. darinius, žr. Skardžius ŽD 90) < balt. *sem- „(ap)semti“ (> lie. sém-ti „t. p.“, plg. Trautmann BSW 256) < ide. (dial.) *sem- „t. p.“ (plg. Pokorny IEW I 901t.).
Vytautas Mažiulis, Prūsų kalbos etimologijos žodynas, 1-ojo leidimo 4 t. 56–58 psl.
Papildymai / Komentarai
Lit.: Karaliūnas BPIŠ II 145tt.
Esamas vartotojas
Naujas vartotojas
Registracija bus patvirtinta per 48 valandas.