Sawliskresil (1423 m.) „jetzt Sonnenstuhl Kr. Heiligenbeil“ (Gerullis ON 153) vv. (Varm.), apvokietintas iš pr. *Saulīskrēslan, kurį sudaro: a) lytis (gen. sg.) pr. (varm.) *saulīs „saulės“ (žr. saule) su fleksiniu *-ī- (turbūt ne *-ĭ- < *-ī-) iš nekirčiuoto pr. *-ē- (plg. lie. sául-ės gen. sg.) ir b) pr. *krēslan „krėslas“ su kirčiuotu *-ē-. Taigi pr. varmiai XV a. pradžioj kirčiuotą fleksinį pr. *ē buvo išlaikę, o nekirčiuotą – išvertę į *ī (ar net į *ĭ); panašiai bus buvę I kat-mo šnektoje, tik čia tokios kilmės nekirčiuotas *ī (fleksinis) jau buvo aiškiai sutrumpėjęs, žr. s. v. ni.
Dėl sudurtinio žodžio (vv.) pr. varm. *Saulīskrēslan < *Saulēskrēslan plg., pvz., lie. Laukožemė „Laukžemė“ = laũko (gen. sg.) + žẽmė ir pan. (žr. Skardžius ŽD 406t.). Iš vv. pr. (varm.) *Saulīskrēslan < *Saulēskrēslan „Saulės krėslas“ matyti, kad prūsai (bent jau varmiai) sakė: vakare Saulė (kaip dievybė) ne „leidžiasi“, o „sėda (pailsėti į krėslą)“, plg. lie. dial. sáulė sė́da „saulė leidžiasi“; žr. dar Būga RR II 384.
Tuo Heiligenbeilio apylinkėse buvusiu vietovardžiu varm. *Saulēskrēslan „Saulės krėslas“ (= „Saulės sėdimo vieta“) iš pradžių vadinosi kalva (ar šiaip vieta), ant kurios, žiūrint iš rytų, „sėdo“ („sėsdavo“) saulė (ji „sėsdavo“, aišku, ne visuomet ant tos kalvos!) veikiau – per didžiąją Saulės (dievybės) 78 šventę (lietuviškai vadinamą Rasos arba Joninių švente). Kitaip sakant, iš to varm. vietovardžio matyti, kad trumpiausios nakties (bei ilgiausios dienos) šventė varmių (prūsų) buvo ypatingai švenčiama. Žr. Mažiulis Blt XXX 60.
Vytautas Mažiulis, Prūsų kalbos etimologijos žodynas, 1-ojo leidimo 4 t. 77–78 psl.
Papildymai / Komentarai
Lit.: Nepokupnyj BSI XV 251tt.
Esamas vartotojas
Naujas vartotojas
Registracija bus patvirtinta per 48 valandas.