dusi „sele (Seele) – siela“ E 153 nom. sg. fem. = *dūsī; acc. sg. (fem.) dūsin „seel (Seele) – t. p.“ III 413 [2931] (= dusche VE 154 acc. sg.), dusin „Seelen – t. p.“ III 8911–12 [575] (= duschias VE 3810 acc. pl.), doūsin „Seele – t. p.“ III 7918 [5122] (= dusche VE 342 acc. sg.), daūsin „t. p.“ III 577 [3913] (= duschias VE 235 gen. sg.), III 8118 [534] (= dusche VE 351 acc. sg.). Kaip rodo E 153 (dusi), turime ī-(i̯ā) kamienį pr. (E) *dūsī (nom. sg. fem.) > (III) *dūsi (su *-i iš nekirčiuotos *-ī, dėl kurios žr. s. v. asy, žr. dar Levin SE 57, 96); III kat-me gal buvo ir pr. dial. *dūsē > *dūsī > *dūsi (?).
Pr. *dūsī „siela“ (E, III) laikytinas slavizmu (Berneker PS 288, Trautmann AS, Milewski Sl.0cc. XVIII 18, 39, Levin l. c.). atėjusiu iš lenk. (dusza) apie IX–X a. (plg. Levin SE 96), plg. slavizmą lie. dūšià „siela, vėlė; psichinė būsena, jausmai, širdis“ (LKŽ II² 925t.) bei dū̃šė „t. p.“ (Sd); la. dũša „psichinė būsena, drąsa ir kt.“, nežiūrint Endzelyno abejonių (ME I 530), greičiausiai yra taip pat slavizmas (Būga RR I 351, plg. Toporov PJ I 394). Slavizmas lie. dūšià (dū̃šė) yra išstūmęs senesnį lie. *dausià „siela, vėlė“ (dėl jo žr. Būga RR I 553t.) < ryt. balt. *dausi̯ā „t. p.“, kurį latviai irgi iškeitė į slavizmą (la. dũša). Jau vien iš to, kad yra ryt balt. *dausi̯ā́ „siela, vėlė“ = sl. *dausi̯ā „t. p.“ (> *duša „t. p.“), galima spėti, kad ir vak. baltai bus turėję panašią lytį (plg. Mažiulis ZfSl XXIII 167, prielaida Nr. 4), kurios 242 nom. sg. (fem.) forma buvo turbūt *dausī „siela, vėlė“ (ī-/i̯ā- kamienas); pastarõsios šaknį *daus- pagal lenk. dusz- (dusz-a) prūsai perdirbo, ir taip atsirado slavizmas pr. *dūsī „siela“ (bei „vėlė“). Galima būtų spėti, kad pr. *dūsī yra ne skolinys, o vedinys iš pr. verb. *dūs- ar *dus-, – tokią hipotezę, jos pagrindžiamumu ir pats labai abejodamas, iškėlė Endzelynas (ME I 530, Endzelīns SV 164, žr. ir Fraenkel LEW 114, Schmalstieg OP 60, Toporov l. c.). Ši hipotezė iš tikrųjų yra nepagrindžiama jau vien dėl to, kad baltų ir slavų tarmėse mums žinomiems iš balt.-sl. *d(a)u(e)s- (dėl jo žr. toliau) kilusiems žodžiams „siela, vėlė“ bei „dvasia“ atsekame ne *dūs- (su nykstamuoju šaknies apofonijos laipsniu!), o tik *daus- arba *dvas- (> lie. dvas-ià „Geist; kvapas, kvėpavimas“, la. dvaš-a „kvapas, dvasia; kvėpavimas“) resp. *dves- (→ la. dvẽs-ele „siela, vėlė“, žr. dar s. v. nādewisin) – su nenykstamuoju šaknies apofonijos laipsniu (!); dėl pr. „dvasia“ žr. noseilis.
Balt.-sl. *dausi̯ā- „siela, vėlė“ yra fleksijos vedinys matyt iš balt.-sl. *dausa- „dvasia; kvapas, iškvėpimas“ (plg. Būga RR I 554, ESSJ V 164) < *„kvapas, iškvėpimas“, o šis – fleksijos vedinys (su šaknies apofonija) iš balt.-sl. verb. *dus- „iškvėpti, išsipūsti (išeiti kvapui); šnopuoti (keuchen), šniokšti (schnauben, keuchen, rauschen); sūkuriuotis (wirbeln) ir pan.“ < balt.-sl. verb. *d(a)u(e)s- „iš(si)kvėpti; šniokšti; sūkuriuoti(s) ir pan.“ < ide. verb. *dh(e)u(e)s- „iš(si)sklaidyti, sūkuriuoti(s); pūsti(s); kvėpti(s) (= „orą pūsti, orui išeiti“) ir kt.“ (Pokorny IEW I 268tt.), kuris yra sufikso *-(e)s- vedinys iš ide. *dh(e)u- „t. p.“ (žr. s. v. dumis). Iš minėto balt. (-sl.) *dus- turime, pvz.: lie. dùs-ti „außer Atem kommen“ = la. dus-t „schwer atmen, keuchen“ (< *„su šniokštimu pūsti orą“) ir kt.; čia pridera ir, pvz., lie. (up.) Dus-età (→ miest. Dùsetos) < *„šniokščiančioji-sūkuriuojančioji“ (Vanagas HŽ 98 ją be reikalo veda iš *„sušvinkusioji“).
Vytautas Mažiulis, Prūsų kalbos etimologijos žodynas, 1-ojo leidimo 1 t. 241–242 psl.
Papildymai / Komentarai
Lit.: Matzenauer BKAS 37; Smoczyński SEJL 137.
Esamas vartotojas
Naujas vartotojas
Registracija bus patvirtinta per 48 valandas.