37 ab- (E, III), eb- bei ep- (III), praef., paprastai verčiamas iš vok. be-, turi perfektyvią reikšmę, panašią į lie. ap(i)-, la. ap-, sl. ob-, pvz.: absergīsnan „(lie.) apsergėjimą“ = „(la.) apsargāšanu“ = „(rus.) охранение“, ebimmai „apima“ = „apņem“ = „обнимает“, epmēntimai „apmeluojame“ = „apmelojam“ = „облыгаем“ ir kt. Iš visų pr. kat-mų jis paliudytas tik III-me: ab- [3×, t. y. absergīsnan, absignasnen (ir ebsignāsnan), absignātai (ir ebsignāts)] eb- (11×) ir ep- (4×). E žodynėlio (XIII–XIV a.) šnektoje šis praef. turi tik (3×) a- (žr. s. v. v. aboros, abstocle, abstotten), plg. (avd.) Abdangs (1357 m.), Abdange (1400 m.) ir pan., be to, lie. dial. (< kurš.) ablingà „apylinkė“ (Būga RR III 171). Pr. kat-mų, t. y. sembų, šnẽktos atitinkamu būdu atspindi dubletinę porą pr. *ab-/*eb- (dėl *-b- žr. toliau), atsiradusią vietoj senesnio pr. *ab- (apie visa tai žr. s. v. en). Kada toji pora susidarė, nelengva pasakyti: pagal E (jis turi ab-, žr. anksčiau) išeitų, kad ji (ta pora) sembų šnektose atsirado maždaug XIV–XV a. (t. y. po E sukūrimo), betgi E šnekta nėra tas pats, kas pr. kat-mų šnẽktos, be to, E žodynėlyje ab- paliudytas labai skurdžiai (tik 3×). Toliau – dėl (14×) ab-/eb- ir (4×) ep- (t. y. ne su -b-) rašymo, kurio tipiniai atvejai yra šie: 1) absergīsnan „apsergėjimą“ = *ap-serg-, kur *ap- (prieš duslųjį s-) šiaip jau gali būti tiek iš *ab-, tiek ir iš *ap-, 2) absignasnen (ir ebsignāsnan) = *ab-zign- su *ab-, irgi galinčiu būti tiek iš *ab-, tiek iš *ap-, 3) epmēntimai (1×) „apmeluojame“ ir epwarīsnan (2×), kur ep- eina prieš labialius (m- ir w-) ir dėl to kildintinas nebūtinai iš *ap-, 4) ebimmai (1×) „apimame“ jau gana aiškiai vestinas iš *ab-. Nuomone, kad pr. kat-mų tarmėje buvę du vienareikšmiai skirtingi praef. *ab- ir *ap- (Bezzenberger BB XXIII 296, Berneker PS 288t., Trautmann AS 330, Endzelīns SV 93), negalima tikėti (plg. ir Toporov PJ II 63). Čia turime ne du prefiksus, o du variantus vieno ir to paties prefikso *ab-; suponuoti pr. *ap- neleidžia anksčiau pateiktieji pr. (bei kurš.) faktai ir, galų gale, štai koks klausimas (rodos, niekieno nekeltas): jeigu buvo pr. *ap- (su dusliuoju -p-), tai kodėl jis rašomas ab-/eb- (14×) ir ep- 38 (4×), o praef. pr. at-/et- (su dusliuoju -t-) niekur nėra parašytas *ad-/*ed-? Taigi prūsai (taip pat kuršiai, žr. anksčiau) bus turėję praef. *ab- (> eb-/ab- bei var. ep-/*ap-), kuris kartu su sl. (praep. resp. praef.) *ob/*ob- (*obi-) suponuoja balt.-sl. (praef. < praep.) *abi < ide. *obhi > go. bi (su nykstamuoju žodžio pradžios apofon. laipsniu), s. ind. abhí (jame sutapo ir ide. *m̥bhi) ir kt. (Pokorny IEW I 287).
Yra buvęs ir balt.-sl. *api/*epi [< ide. *o/epi > go. if-(tuma) „darauffolgender“, s. ind. ápi ir kt., – Pokorny IEW I 323tt.], iš kurio atsirado ryt. balt. *api (→ praep. lie. apiẽ, la. ap bei atitinkami praef.). Vadinasi, reikia manyti, kad praep. (praef.) balt.-sl. *abi ir *api (*epi) → *ab(i) resp. *ap(i), tarpusavy besikontaminuodami ir prarasdami senovinę papildomąją semantinę distribuciją (dėl jųdviejų pirmykštės reikšmės žr. Pokorny IEW I 287 resp. 323), vak. balt. ir sl. „prokalbėse“ vėliau buvo suplakti į vieną *ab(i), o ryt. balt. „prokalbėje“ – į vieną *ap(i), plg., pvz., Vasmer ESRJ III 96.
Vytautas Mažiulis, Prūsų kalbos etimologijos žodynas, 1-ojo leidimo 1 t. 37–38 psl.
Papildymai / Komentarai
Lit.: Derksen EDSIL 361; ESSJ XXVI 71tt.; Lehmann GED 67; Matzenauer BKAS 38; Mayrhofer EWA I 91t.; Smoczyński SEJL 1.
Esamas vartotojas
Naujas vartotojas
Registracija bus patvirtinta per 48 valandas.