Prūsai

Prūsų vardu vadiname junginį baltų genčių, kurios istoriniais laikais gyveno prie Baltijos jūros, tarp Nemuno ir Vyslos. Vokiečių ordino kronikininkai nurodo keliolika prūsų sričių (jų sulotynintus ar suvokietintus pavadinimus rekonstravo Kazimieras Būga). Pradedant nuo pietvakarių, pirmoji sritis apėmė Kùlmo bei Liubãvo žemes (terra Colmensis et Lubovia), kuriose Ordino ekspansijos metais gyveno daugiau lenkų negu prūsų (Liubavo žemės pavadinimas greičiausiai lenkiškas). Einant į šiaurę, link Baltijos jūros, patenkama į Pamedė̃s (Pomesania, Pomezania…) ir Pagudė̃s (Pogesania, Pogusania…) sritis. Pastaroji šiaurės rytuose ribojosi su Varmè (Warmia, Wormeland, Ermland…), o ši – su Nótanga (Nattangia, Notangia…). Į šiaurę nuo Notangos minima pusiasaliu išsikišusi į Baltijos jūrą, vandenų apsupta Sémba (Sambia, Samlandia, Semland…), o į pietryčius – Bárta (Bartha). Pastaroji pietvakariuose ribojosi su Sasnà (Sassin, Soysim…), pietuose – su Galìnda (Galindia…), rytuose – su Sū́duva (Sudowia, Suderland…).

Kaip toliausiai į rytus nutolusios sritys minimos Nadruvà (Nadrowia, Nadrowen…) ir Skalvà (Scalowia, Scalowen…). Dėl Skalvos ar bent šiaurinės Nadruvos prūsiškumo yra abejonių – greičiausiai čia dar pora šimtmečių prieš Ordinui atsikraustant sumišai su vietos vakariniais baltais (ko gero, ne prūsais) gyventa pirmųjų lietuvių (beje, vėliau, XVI a., čia radosi lietuvių raštų kalba, o XVIII a. gimė ir gyveno didysis poetas ir mąstytojas Kristijonas Donelaitis).

Bet jau Sūduvos priskirti prūsams aiškiai nederėtų: sūduvius, kryžiuočių šaltiniuose neretai tapatinamus su jotvingiais, manoma, iš tikrųjų ir priklausius jotvingiams – kitam vakarų baltų gentiniam junginiui, kuris kalba ir papročiais buvo artimai susijęs su prūsais.

Tautovardžio prū́sai autentiška forma nepaliudyta – prūsų kalbos paminkluose tėra būdvardis vns. gal. prūsiskan ‘prūsišką’ ir prieveiksmis prūsiskai ‘prūsiškai’. Įvairiakalbiuose istoriniuose šaltiniuose prūsų tautovardis įvairiomis formomis (Bruzi, Burūs, Pruzzi, Pruzze, Проуси…) pasirodo nuo IX amžiaus ir, matyt, nėra labai senas (jeigu į kaimynų slavų kalbas būtų patekęs iki VIII a., tai lenkai dabar tartų *prysy, o rusai – *прысы, nes slavų y yra kilęs iš *ū). Tačiau neabejotina, kad pirmasis baltų paminėjimas Tacito veikale Germania (I a.) susijęs su prūsais. Tai Aestiorum (gentes) ‘Aisčių (gentis, dgs. gal.)’. Aisčiais Tacitas ir kurie ne kurie po jo rašę autoriai (plg. Kasiodoro Hestis, Jordano Aesti, Einhardo Aisti…) vadino vakarų baltus, gyvenusius Vyslos žemupyje ir prie Aismarių, taigi dalį vėlesnių prūsų. Istorija taip jau sutvarkė, kad aisčių vardas, fonetiškai kiek pakitęs, galiausiai „atiteko“ suomių-ugrų tautai estams, o prūsų vardu imta vadinti ne tik visus prūsų krašto gyventojus kartu su kolonistais, bet net ir dalį vokiečių žemių bei ten gyvenančius vokiečius.

Kaip rodo archeologijos duomenys bei rašytiniai šaltiniai, jau nuo pirmųjų mūsų eros amžių prūsai prekiavo tiek su kaimyninėmis baltų, slavų bei šiaurės germanų gentimis, tiek su tolimomis Romos provincijomis bei Bizantija. Daugiausia sembai laivais gabendavo savo amatų dirbinius į skandinavų uostus, o prūsų žemėse dažnai lankydavosi danai ir švedai. Deja, prūsai niekad nebuvo apsaugoti ir nuo karingų „vizitų“. Pirmieji žinomi įsiveržėliai – tai gotai pirmaisiais mūsų eros metais. Nuo VIII a. aisčiams nedavė ramybės karingieji vikingai, o ekspansionistinių Danijos ir Švedijos valstybių puldinėjimai tęsėsi iki XI a. Kad niekam ir nepavykdavę ilgesniam laikui pavergti baltų genčių, lemtinga prūsams tapo jų kova prieš lenkų misionierius.

Prūsus (aisčius) vienas VI a. gotų istorikas apibūdina kaip taikingą gentį. Kito XI a. vokiečių kronikininko žodžiais, sembai arba prūsai esą ‘humaniškiausi žmonės’ (homines humanissimi). Jie skubą į pagalbą tiems, kuriuos ištinkanti nelaimė jūroje. Nepripažįstą jokių ponų. Kronikininkui įstrigusios mėlynos sembų akys, rausvi skruostai ir ilgi plaukai. Apgailestaująs tik dėl to, kad jie netikį Kristumi ir žiauriai persekioją Jo mokslo skleidėjus.

Pirmieji lenkų katalikų misionieriai buvo pasiųsti į prūsų žemes, Lenkijai 966 m. priėmus krikščionybę. Kadangi tai sutapo su lenkų karo žygiais prieš prūsus, pastarieji į lenkų misionierius bei jų peršamą religiją žiūrėjo priešiškai. XIII a. pradžioje lenkų vienuoliui Kristijonui, Mazovijos kunigaikščio Konrado remiamam, pavyksta apkrikštyti keletą prūsų didikų su pavaldiniais. Dėl to 1215 m. Kristijonas popiežiaus paskiriamas Prūsijos vyskupu. Bet greit sukilę prūsai vyskupą išveja, atsiima apkrikštytų didikų jam dovanotas žemes, net įsiveržia į pačių lenkų sritis. Tada popiežius skelbia kryžiaus žygį prieš prūsus.

Būtent kunigaikštis Konradas po prūsų atsakomųjų smūgių pakvietė Vokiečių ordiną Prūsijos užvaldyti ir padovanojo jam Kulmo žemę. Prūsai, nors ir nebuvo sukūrę valstybės, neturėjo jungtinės kariuomenės, sugebėjo Ordinui rimtai pasipriešinti. Popiežiui teko skelbti dar porą kryžiaus žygių, kol 1257 m. vokiečiams pavyko galutinai užkariauti Sembą. Tačiau prūsai nesusitaiko su pavergtųjų lemtimi ir vėl sukyla. Keturiolika metų (1260–74) truko Didysis prūsų sukilimas, apipintas legendomis, palikęs istorijai narsiųjų savo vadų vardus: notangų – Herkaus Manto, sembų – Glando, varmių – Glapo, pagudėnų – Auktumio, bartų – Dyvano.

Net pralaimėję Didįjį sukilimą bei paversti baudžiauninkais (laisvi liko tik nedalyvavusieji sukilime), prūsai dar keturis kartus bandė sukilti. Jie atkakliai laikėsi senųjų papročių bei pagoniškos savo tėvų tikybos. Sembos pavyzdys rodo, kad XVI a. viduryje dar būta gana daug vien tik prūsiškai mokėjusių prūsų, ko gero, daugiausia šiaurėje (pietines žemes po Ordino valstybės pakrikimo užplūdo Mazovijos valstiečių banga ir čia pradėjo formuotis maišyti lenkakalbiai Prūsijos mozūrai).

Po Žalgiryje patirtos katastrofos prasidėjęs valstybės smukimas paskatino reformaciją ir Ordino likučių išvarymą. Sekuliarizuota Prūsijos hercogystė tapo viena iš tolerantiškesnių Europos šalių. Pagal Liuterio mokslą Evangelija buvo skelbiama gimtąja kalba, todėl plito gausių Prūsijos hercogystę sudariusių etninių grupių švietimas. Vis dėlto prūsų tauta iš tos naujos laisvės mažai telaimėjo: po sukilimų didelė prūsų dalis buvo paversta baudžiauninkais, o Ordinui pakrikus bei baudžiavai ėmus grėsti ir laisviesiems prūsams, pastarieji pradėjo tapatinti save su vokiečiais, kad galėtų pabėgti į miestus. Tad versti į prūsų kalbą visą Evangeliją nebuvo reikalo – daugumas prūsų jau kalbėjo vokiškai, lietuviškai ir lenkiškai. Baudžiauninkų poreikiams tenkinti reikėjo prūsiško tikybos pradžiamokslio, kuris palengvintų paskesnį integravimąsi į vokietkalbę liuteronišką kultūrą tiems, kurie nemokėjo nei lietuviškai, nei lenkiškai. Taip valstybės įkūrėjo hercogo Albrechto iniciatyva ir paliepimu buvo išspausdinti trys liuteronų katekizmai prūsų kalba.