I kugis „knoff (Knauf) – kalavijo rankenos bumbulas (galvutė)“ E 426 nom. sg. masc. = pr. *kūgīs (i̯o-kamienis), kurio pagrindinė ar bent jau senesnė reikšmė bus buvusi „tam tikras gaubtas iškilimas, pasipūtimas“ (plg. Toporov PJ IV 235tt.). Jis kartu su artimaisiais giminaičiais subst. (i̯o- resp. ē-kamieniais) lie. kū́gis (kūgỹs – kū̃gį) „šieno ir pan. kupeta“ (LKŽ VI 775t.) resp. kū́gė „t. p.“ (LKŽ VI 774) suponuoja subst. mob. (i̯o- resp. ē-kamienį) balt. (dial.) *kūgja- „kas išlinkęs dengiančiai (gaubiančiai)“ resp. *kūgē- „kas išlinkusi dengiančiai (gaubiančiai)“, kuris – fleksijos vedinys iš adj. (o- resp. ā-kamienio) balt. *kūga- „išlinkęs dengiančiai (gaubiančiai)“ resp. *kūgā- „išlinkusi dengiančiai (gaubiančiai); dėl darybos plg., pvz., subst. mob. (i̯o- resp. ē-kamienį) lie. plìkis „kas nuplikęs“ resp. plìkė „kas nuplikusi“ ← adj. lie. plìkas „nuplikęs“ resp. plikà „nuplikusi“, žr. dar, pvz., s. v. v. Kuke, glumbe.
292 Panašiu būdu subst. lie. káugė/kaũgė „šieno ir pan. kupeta, kūgis“ (LKŽ V 419) = la. kàudze „t. p.“ (ME II 172t.) bei lie. kiáugė „t. p.“ (LKŽ V 684; plg. kiūgis „t. p.“ LKŽ V 910) suponuoja egzistavus adj. (o/ā-kamienį) balt. *kauga-/*kaugā- „išlinkęs (išlinkusi) dengiančiai (gaubiančiai)“ resp. *keuga-/*keugā- „t. p.“ Bus buvęs tos pačios reikšmė̃s ir adj. (o/ā-kamieniai) sl. *keuga-/*keugā- bei *kauga-/*kaugā- (gal ir *kū̆ga-/*kū̆gā-) → subst. rus. dial. куга „попловок“ (plg. Toporov PJ IV 237), кужа „конусообразная рыболовная снасть“ ir kt. (dėl jų žr. Varbot Ėtimologija 1978, Москва 1980 p. 25tt., Toporov PJ IV 236t.); minėtas subst. rus. dial. кужа < sl. (dial.) *kaugjā = subst. ryt. balt. *kaugjā → *kaugē > lie. káũgė = la. kàudze (žr. anksčiau).
Adj. (o/ā-kamieniai) balt.-sl. *keuga- „išlinkęs dengiančiai (gaubiančiai)“ bei *kauga- „t. p.“ ir (galbūt tik balt.) *kū̆ga- „t. p.“ laikytini vediniais iš verb. balt.-sl. *keug-/*kaug-/*-kū̆g- „lenkti (linkti) dengiančiai/dengti(s) lenkiančiai (linkstančiai)“ < verb. ide. dial. (balt.-sl.-germ.) *(s)keug-/*(s)koug-/*(s)kū̆g- „t. p.“ (> s. isl. húka „hocken“, v. v. a. hûcken „kauern, sich ducken“, subst. vok.-šveic. hock „krūva“ ir kt., plg. Pokorny IEW I 589, Stang LS 27, Toporov l. c.), o šis yra determinatyvo *-g- išplėstas verb. ide. *(s)keu-/*(s)kou-/*(s)kū̆- „t. p.“ (dėl jo žr. s. v. keuto).
Dėl pr. kugis (E 426) bei jo giminaičių plg. Trautmann AS 364, Endzelīns SV 198, Fraenkel LEW 229, Toporov l. c. (ir liter.).
Vytautas Mažiulis, Prūsų kalbos etimologijos žodynas, 1-ojo leidimo 2 t. 291–292 psl.
Papildymai / Komentarai
Lit.: Smoczyński SEJL 265.
Esamas vartotojas
Naujas vartotojas
Registracija bus patvirtinta per 48 valandas.