II cugis „hamer (Hammer) – kūjis“ E 518 nom. sg. masc. = pr. *kūjis < *kūjas „t. p.“ = lie. kū́jas „t. p.“ (LKŽ VI 789 s. v. 1 kū́jas) resp. kū́jis „t. p.“ (l. c. s. v. 1 kū́jis); dėl to, kad yra lytis (aiškiai inovacinė) lie. (kū́jis „t. p.“ →) dial. (Vak. Liet.) kū́gis „t. p.“ (LKŽ VI 776 s. v. 2 kū́gis), pr. (E 518) cugis „t. p.“ skaityti pr. (*kūjīs „t. p.“ →) *kūgīs „t. p.“ [ar net *kūgis „t. p.“ (?) ← *kūjis „t. p.“] nėra būtina. Minėtini dar lie. kū́jas „kojokas (Stelze)“ (ppr. pl., LKŽ VI 789 s. v. 2 kū́jas) bei kū́ja „t. p. (ppr. pl., l. c.) = la. kũja „Stab, Stock, Keule“. Iš visos tos pr.-lie.-la. medžiagos nesunku atstatyti a) o-kamienį subst. (masc.) 293 balt. *kū́ja- „kūlė̃ (Schlägel, Keule); pagalys kam kalti, lazda; kūjis“ (= sl. *kūja- „t. p.“, žr. toliau) ir b) ā-kamienį subst. (fem.) balt. dial. *kū́jā- „kūlė̃; pagalys kam kalti, lazda“ [matyt iš ano o-kamienio subst. (masc.) balt. *kūja- perdirbtą].
Subst. (o-kamienis, masc.) balt. *kūja- „kūlė; pagalys kam kalti, lazda; kūjis“ visiškai sutampa su subst. (o-kamieniu, masc.) sl. *kūja- „t. p.“ (> ček. kyj „pagalys, lazda; kūlė“, rus.-bažn. sl. kyjь „kūjis“ ir kt.); manyti, kad pastarasis esąs senesnis už balt. *kūja- „t. p.“ (ESSJ XIII 258), nėra pamato (žr. ir Toporov PJ IV 240). Toks subst. balt.-sl. *kūja- kildintinas iš (subst.) *„tas, kuris mušantis, kertantis, kalantis“ resp. laikytinas sufikso *-jă- vediniu iš balt.-sl. verbum „mušti, kirsti, kalti“ lyties *kū- (inf.), egzistavusios greta jo lyties *kav- (praet., praes.). Šis balt.-sl. verbum, atitinkamai generalizuojant jo šaknies vokalizmą, davė (plg. Stang Vergl. Gr. 354, 358t.; plg. dar s. v. krūt):
a) verb. lie. inf. (*kū- →) káu-ti „mušti, dobti“/praet. kãvo/praes. (*kava →) káuja = la. inf. kaû-t „mušti, kirsti“/praet. kavu/praes. (*kavu →) kaûju;
b) verb. lie. dial. inf. (*kū- >) kū́-ti „kaustyti“/praet. (*kava →) kùvo/praes. (*kava →) kū̃va (LKŽ VI 1003);
c) verb. s. sl. inf. [*kū- → *kau- (= lie. káu-ti = la. kaû-t) →] kov-ati „kalti, schmieden“/praet. (*kavā →) kova-xъ/praes. (*kăvō →) kovǫ (dėl s. sl. kov-ati santykio su lie. káu-ti = la. kaû-t plg. Būga RR I 447).
Manyčiau, kad to verb. balt.-sl. *kau-/*kū́- lytyje (inf.!) *kū́- ilgasis bei akūtinis *-ū́- (vietoj trumpojo *-й-) atsirado iš asociacijos su lytimis (inf.) balt.-sl. *bū́- „būti“ ir pan.; dėl šios *kū́- (inf.) akūto ir infinityvinė (inovacinė – vietoj *kū́-, žr. anksčiau) lie. káu-ti = la. kaû-t gavo akūtą (vietoj laukiamo cirkumflekso). Taigi atrodo, kad verb. balt.-sl. *kau-/*kū- „mušti, kirsti, kalti“ suponuoja verb. ide. *kau- „t. p.“ > s. v. a. houwan „kirsti“ ir kt., toch. B kau- „užmušti“ ir pan. (dėl medžiagos žr., pvz., Pokorny IEW I 535, Toporov IV 240t. ir liter.). Tiesa, čia įprasta atstatyti šiek tiek kitokio vokalizmo archetipą – verb. ide. *kāu-/*kəu (pvz. Pokorny l. c., Toporov l. c.). Dėmesio 294 verta rekonstrukcija verb. ide. *kou- (ESSJ XII 11 s. v. *kovati).
Vytautas Mažiulis, Prūsų kalbos etimologijos žodynas, 1-ojo leidimo 2 t. 292–294 psl.
Papildymai / Komentarai
Lit.: Adams DTB 208; Blažek BSI XVIII 428tt.; Derksen EDSIL 265; Matzenauer BKAS 70; Orel HGE 167; Rix LIV 345t.; Smoczyński HL 70, SEJL 267t., 321; Vaan EDL 149.
Esamas vartotojas
Naujas vartotojas
Registracija bus patvirtinta per 48 valandas.