aboros „rofe (Raufe) – ėdžios“ E 228 = *abarɔ̄s (t. y. *abarās) nom. pl. fem. Manyta (Trautmann AS 295 ir liter.), kad jis, kaip ir lie. abarà „diendaržis, kiemas“, esąs paskolintas iš lenk. obora „tvartas“. Jeigu lie. abarà, be abejo, kildintinas iš lenk. obora (Brückner SlFw 66, Fraenkel LEW 1), tai šitaip elgtis su pr. aboros rizikinga (žr. Endzelīns SV 135). Būga (RR I 305) šį pr. žodį etimologiškai siejo su lie. ãbrė „didelė gelda, lovys“ (LKŽ I 11) ir la. abra „duonkubilis“ bei su lie. ãbrinas „išskobtas indelis“ (LKŽ I 12). Bet tokia etimologija yra abejotina (žr. Mažiulis PIJ 66), – 41 jos vėliau nebesilaikė ir pats Būga (žr. Būga RR III 298 s. v. abrė). Laikydamas šį pr. žodį baltišku, Endzelynas (SV 135) manė, kad aboros = *abɔ̄rɔ̄s < *abvɔ̄rɔ̄s esąs iš ab- (žr.) ir *-vɔ̄r- = lie. (apý)-vor-(as) „apkasas“ = la. (sa)-vār-(i) „Querstangen bei der Egge“, ir šį pr. *-vɔ̄r- siejo su pr. -wer- (etwēre, žr.). Tokiai etimologijai reikia pritarti; tik pr. aboros greičiausiai yra ne *abɔ̄rɔ̄s < *abvɔ̄rɔ̄s, o *abɔrɔ̄s < *abvɔrɔ̄s, t. y. ne su ilguoju, o su trumpuoju *-ɔ- (po lūpinio priebalsio), plg. pr. wobse E 789 = lie. vapsà (plačiau žr. Mažiulis PIJ 66). Kitaip sakant, į pr. aboros galima žiūrėti kaip į *abarɔ̄s < *abarās < *abvarās (nom. pl. fem.) plurale tantum, plg. (dėl pl. tantum) lie. ė́džios, la. kar̂kles „ėdžios“, rus. ясли „t. p.“ ir kt. Taigi pr. *abarās < *abvarās „ėdžios“ = lie. ãparos „virvelės ar siūlai kam (ap)verti“ (LKŽ I 146) < ãpvaros „t. p.“ (ibd., 227t.); reikšmių skirtumas rodo, kad šių pr. ir lie. žodžių daryba yra savarankiška, tačiau visiškai vienoda – iš to paties prefiksinio (su pr. ab- ir su lie. ap-) verb. *ver-, plg. lie. apnèš-(ti) → apnašà (LKŽ I 202), aptvér-(ti) → aptvarà (LKŽ I 222) ir kt. Į pr. (aboros =) *abarās < *abvarās bei lie. ãparos < ãpvaros labai panašūs yra ir slavų dariniai (sl. *abvarā > *abarā) : rus. обора „ãpara“ ir kt., rus. обора „aptvaras“, lenk. obora „tvartas“, ček. obora „draustinis“ ir kt. (Vasmer ESRJ III 105t.), plg. dar lie. apìvaros „apkasai, sustiprinimas aplink miestą“ (LKŽ I 185) bei apìvaros „aparos“ (ibd.). Baltų ir slavų kalbose yra tų pačių darinių ir su o-kamienu : lie. ãparas „apara“, apìvaras „t. p.“, bulg. обор „tvartas“ ir kt. (žr. Skok ERHSJ II 538). Minėti baltų ir slavų žodžiai yra savarankiškos darybos, – iš to paties (sufiksinio) verb. balt.-sl. *ver-, kurio pirmykštė reikšmė buvo maždaug „kišti (verti)“ (plg. Trautmann BSW 351), t. y. „už-, įkišti ↔ atkišti“ (dėl tokio reikšmės dualizmo žr. s. v. etwēre). Lie. ãpara < ãpvara, rus. обора „apara“ ir pan. yra išvesti iš (sufiksinio) verb. balt.-sl. *ver- „įkišti ↔ atkišti“ (= „įverti ↔išverti“), o lie. apìvaros „apkasai, sustiprinimas aplink miestą“, rus. обора „tvartas“ ir pan. – iš balt.-sl. *ver- „užkišti > užtverti > uždaryti“ (žr. dar s. v. etwēre). Pastarosios reikšmės vediniu matyt laikytinas ir pr. aboros „ėdžios“ (< *ab-varās), t. y. jis iš pradžių galėjo reikšti „ėdžias“ kaip 42 tam tikrą „apkišimą, aptvėrimą, aptvarą (iš lentų ar karčių, žagarų)“, žr. Mažiulis PIJ 67, plg. ir Endzelīns SV 135 (kitaip – Pauli KSB VII 180).
Vytautas Mažiulis, Prūsų kalbos etimologijos žodynas, 1-ojo leidimo 1 t. 40–42 psl.
Papildymai / Komentarai
Lit.: Matzenauer BKAS 17.
Esamas vartotojas
Naujas vartotojas
Registracija bus patvirtinta per 48 valandas.