Publikacijos

II. Kalbos paminklai

Vytautas Mažiulis

a) Elbingo žodynėlis

§ 11. Seniausias prūsų (ir apskritai baltų) rašytinis paminklas122 yra vokiečių-prūsų kalbų vadinamasis Elbingo žodynėlis, mūsų laikus pasiekęs rankraščių rinkinyje – „Neumano kodekse“ („Codex Neumannianus“). Šį kodeksą 1825 m. surado F. Neumanas (1792–1869)213 Elbingo (senoji Pagudė) pirklio A. Griubnavo (Grübnau, 1740–1823)124 palikime (dėl jo suradėjo ir pats kodeksas pavadintas „Codex Neumannianus“) ir 1868 m. perdavė Elbingo miesto bibliotekai (iš čia pavadinimas: Elbingo žodynėlis), kurioje šie vertingi rankraščiai (signatūra Q 84) buvo saugomi iki II Pasaulinio karo (kur yra šitie rankraščiai dabar, man nėra žinoma). „Neumano kodeksą“ sudaro keturi raštai: trys teisiniai (1. Liubeko teisė, 2. Pamedės teisė, 3. Senoji lenkų teisė) ir Elbingo žodynėlis. Kodeksas turi 186 puslapius (93 lapus), iš jų prirašyta 185 (paskutinis puslapis yra tuščias) ir minėto F. Neumano sunumeruota (1–185); 17 paskutinių puslapių (169–185) užima pats Elbingo žodynėlis. Šitas kodeksas, vadinasi, ir Elbingo žodynėlis, yra XV a. pradžios ar XIV a. pabaigos nuorašas (iš senesnių originalų), jo autorius 185 puslapyje ir pats yra pasirašęs: „parašė Petras Holcvešeris iš Marienburgo“ („Explicit per manus Petri Holczwesscher De Mai’en Burg“).

§ 12. Petras Holcvešeris (rodos, vokiečių kilmės Ordino vienuolis), matyt, nesuprasdamas prūsiškai125, nurašė gotiškuoju resp. „vienuoliškuoju“ šriftu (Mönchschrift126) Elbingo žodynėlį iš originalo (ar jo nuorašo), sudaryto, greičiausiai, XIV a. pradžioje ar XIII gale127. Šio vokiečių-prūsų žodynėlio originalą sudarė, rodos, Ordino vokietis128, pasirėmęs, matyt, vokiečių-lotynų (viduramžiais paplitusiu) žodynėliu ir pakeitęs lotyniškuosius prūsiškais žodžiais129, imtais turbūt Pamedėje130; tiesa, Elbingo žodynėlyje esama ne vienos tarmės ypatybių (pvz., g-o-lis : g-a-rian, w-o-bse : w-a-gnis, caw-x : wilk-is ir kt.), bet žodynėlio autorius galėjo išgirsti tat ir pačioje Pamedėje (juk nemaža prūsų per savo laisvės karus išsiblaškė po savo kraštą, plg. §§ 8–9), t. y. nebūtinai kilnodamasis po Prūsus (nors ir šitai nėra negalima)131.

§ 13. Elbingo žodynėlyje yra 802 prūsiški žodžiai ir tiek pat vokiškų, einančių pirmoje vietoje. Žodžiai sudėlioti ne abėcėlės tvarka, o pagal asociacines sąvokų grupes, pvz., po žodžio JOr – Mettan E 12 („metai“) eina Somer – Dagis E 13 („vasara“), Herbist – Assanis E 14 („ruduo“), Winter – Semo E 15 („žiema“) ir kt., po žodžio Wasser – Wundan E 59 („vanduo“) seka See – Assaran E 60 („ežeras“), Tych – Wurs E 61 („kūdra“), Vlys – Ape E 62 („upė“) ir kt.; tokių grupių (kiekvienos jų pirmasis – vokiškas – žodis turi raudonai išpuoštą didesnę pirmąją raidę) yra 32, jos pagal žodžių skaičių nėra vienodos. Žodynėlyje sudėti tik daiktavardžiai ir keletas spalvas reiškiančių būdvardžių, nėra nė vieno veiksmažodžio, įvardžio ir pan.; nerandame bažnytinių terminų, mažai kreipiamas dėmesys į laivybos bei žvejybos, turėjusios Prūsams didelę reikšmę, terminus ir kt.132

Čia skelbiamas fotografuotinis Elbingo žodynėlio tekstas yra paimtas iš A. Becenbergerio ir V. Simono (fotografuotinio) leidimo (jis, nors ir neperteikia, pvz., atitinkamų raudonai išpuoštų raidžių, yra visiškai tikslus originalo pakaitalas133): Das Elbinger Deutsch-Preussische Vokabular. 17 Tafeln in Lichtdruck herausgegeben namens der Altertumsgesellschaft Prussia von Dr. A. Bezzenberger und Dr. W. Simon (Photographie von F. Surand in Elbing. Lichtdruck von Meisenbach Riffarth & Co. in Berlin. Druck von R. Leupold in Königsberg i. Pr.), Königsberg i. Pr., 1897.

b) Fragmentai

§ 14. Laikotarpiui tarp pagrindinių prūsiškųjų raštų – Elbingo žodynėlio ir trijų katekizmų (žr. §§ 18–22), t. y. laikotarpį nuo (maždaug) XIII a. galo iki 1545 bei 1561 m. atstovauja daugiau ar mažiau fragmentinio tipo prūsų kalbos paminklai, pvz., atskiri prūsų kalbos žodžiai (jų, tiesa, galima rasti ne tik XIII–XVI amžiaus, bet ir kitų laikų neprūsiškuose raštuose, pagaliau – ir pastarojo meto Prūsų vokiečių, šiek tiek – lenkų, taip pat – lietuvių tarmėse134). Ypač vertingos yra prūsų glosės, iš jų suminėsiu135: Ansnicz, Ansnit „eyn eychwalt (ąžuolynas)“136; Gaila – (lenk.) Bialla („baltà“); Gailgarben, Geylegarben „Weissenberg (baltas kalnas)“; Gerten alias Huns[felde] („vištos [laukas]“); Ilgenpelke – Der lange Bruch („ilga pelkė“); Iwogarge „huwinboum (pelėdos medis)“; Kirsin – Schwarze [Fließ] („juoda upė“)137; Kuke oder Chucumbrast „Teufels durchfahrt (velnio brasta)“; Moter resp. Motor „theil, Beritt (dalis, apylinkė)“; Panyen – Sumpf („bala“); Pelite (= *Pi-138) „fossatum (įtvirtinimas, pilelė)“; Rugkelayke (gal = *-lauke) „Krebisdorff (vėžio laukas)“ resp. Rokelawken139; Sassenpile = Hasenberg („kiškio pilis“); Sawliskresil – Sonnenstuhl („saulės krėslas“); Stabynotilte „lapideus pons (akmeninis tiltas)“; Tapelawke resp. Taplawken „Warmfelt (šiltas laukas)“; Tollauken „Breytenveld (tolus laukas)“; Treonkaymynweysigis „trium villarum pratum (trijų kaimų pieva)“; Umpna resp. Umne „clibanus (krosnis)“; Wagipelki „palus furum (vagių pelkė)“; Wobsdis „eyn luchs (lūšis)“140; Wosispile „Ciginburg (ožkos pilis)“.

§ 15. Palyginti, labai tiksliai užrašytas yra XV a. pradžios fragmentinis prūsų kalbos paminklas – „Tėve mūsų“ nuotrupa: Towe Nuͤſze kåβ eſſe andangonſvͤn ſwyntinſ (versta, matyt, ne iš vokiečių, o lotynų kalbos: pater noster, qui es in coelis, sanctificetur)141. Čia galima paminėti dar, pvz., Hieronimo Maletijaus (g. apie 1525–1583)142 knygelę „Warhafftige Beschreibung der Sudawen auff Samland / sambt ihren Bock heyligen und Ceremonien“143, išėjusią dviem leidimais apie XVI a. vidurį (leidimo metai, vieta ir pati spaustuvė nenurodyta)144. Šioje knygelėje, be kita ko, randame keletą sūduvių („Sūduvių kampo“ prūsų) tarmės145 posakių ir šiaip jau žodžių (tiesa, gana prastai užrašytų). Reikšmingiausiuosius kartu su jų svarbesniais variantais146 čia visus pateiksiu: Ocho moy myle ſchwante panicke das iſt/o mein liebes heiliges fewerlein MV 13 „o, mano miela šventa ugnele“ [var.: O hoho Moi mile swente Pannike; O ho hu Mey mile ſwenthe paniko; O mues miles schwante Panick]. Kelleweſze perioth / Kelleweſze perioth / das iſt der treiber (t. y. Wagentreiber) iſt kommen MV 14 „ratavežys (Wagentreiber) parvažiuoja“ [var.: kelleweſe periothe; kellewese parioth]. trencke / trencke / stos an stos an MV 14 „trenk, trenk“. ſetzen jr ein krantz auff mit einem wieſſen tuch benehet das heiſſen ſie Abklopte MV 15 „toks vainikas“ [var.: Abglopte; abgloyte]. Kaileſs noussen gingis Ich trincke dir zu unser freundt147 „sveikas, mūsų gentie“ [var.: Kails nauſſen gnigethe; Kayles mauſe gygynethe; Kailes nanſe geigete148]. Geygey begeyte pockolle / Laufft laufft jr Teuffel MV 16 „bėkit, bėkit, velniai“ [var.: Beigeite beigeite puckolle; Beigeite beygeyte peckolle; Geygeythe begoythe peckelle; Geygeythe, Begaythe, Pekelle; Begaythe, Pokulle; geigete begeigete Packolle]. vnd heben an zu ſauffen / Kayles / poſkayles enis perandros MV 18 „sveikas pa sveikas, vienas per antrą“149 [var.: Kayles, poſtkayles eins periandros; Kails poſkails ains par antres; Kailes puſzkailes ains Petantros; Poß Kayleß kayles eines perenteres].

c) S. Grūnavo žodynėlis

§ 16. Be minėtos „Tėve mūsų“ nuotrupos (§ 15), kiti fragmentiniai prūsų raštai yra gana prasti. Šiuo požiūriu prie tokios rūšies prūsiškųjų raštų artėja ir vadinamasis Simono Grūnavo žodynėlis. Šį apie 100 prūsų (ir vokiečių) žodžių sąrašą S. Grūnavas (Simon Grunau – vienuolis iš Tolkiemyčio – Pagudės)150 įdėjo į savo, apie 1517–1526 m. rašytą, Prūsų kroniką151, norėdamas pailiustruoti pačią prūsų kalbą; šios kronikos autorius pasisako mokėjęs ir pats šiek tiek prūsiškai („ich kundt ein Wenigk Preusch“152). S. Grūnavo „Prūsų kronikos“ originalas mūsų dienų nepasiekė, – yra tik jo nuorašai. Šios kronikos vadinamasis A rankraštis, buvęs Karaliaučiaus universiteto bibliotekoje, yra XVII a.153 (ar XVIII a. pradžios154) nuorašas; minėtini dar: C rankraštis (apie 1750 m. Bolco padarytas nuorašas, buvęs Karaliaučiaus Valstybiniame archyve), H „rankraštis“ (t. y. rankraštis, paskelbtas K. Hartknocho155). Pagal tai ir S. Grūnavo žodynėlio (Gr) rankraščiai vadinami: GrA, GrC, GrH156. 1949 m. mokslo pasaulis sužinojo dar vieną – rankraštį GrG, t. y. S. Grūnavo žodynėlį iš tos pačios kronikos rankraščio157, esančio (jau labai seniai) Getingeno (Göttingen) universiteto bibliotekoje158. GrG esąs sudarytas pagal GrA rankraščio archetipą, nors užrašytas XVI a., t. y. anksčiau negu GrA159 – iš iki šiol žinomų geriausias rankraštis. GrG nuo GrA kai kuo skiriasi. Pirmiausia, GrG yra vokiečių-prūsų (o ne prūsų-vokiečių, kaip GrA) kalbų žodynėlis, rašytas rankraštine faktūra (Kurrentschrift)160; žodžių tvarka GrG esanti senesnė negu GrA161. GrG rankraštyje randama keletas tokių žodžių (ir net frazių), kurių neturi GrA, pvz., Meinse (GrG) 15, Soye 46, nackt 58, mynkus 63, Caneips 74 (gnabsem GrA 32), kreitzno 77 ir kt.; tačiau GrG neturi šių žodžių, pažįstamų GrA rankraščiui: wisge (GrA) 11, schostro 70, kyrteis 78, tickers 82, merguss 88, saydit 93, pirmas 94, eykete 95, iest 98, gosen 99162 (atitinkamų skirtybių tarp šių dviejų rankraščių yra ir daugiau). Šiaip jau GrG rankraštis, kurio originalo būta panašaus į GrA originalą (žr. aukščiau), yra užrašytas geriau negu GrA: nors ir GrG esama klaidų, tačiau jos, E. Hermano nuomone, dažniau esančios rašybos, o ne (originalo) skaitymo (kaip kad GrA) klaidos1631; bendrų GrG ir GrA klaidų nesama164. Plačiau nenagrinėjant GrG165 ir kitų rankraščių, reikia pridurti, kad visuose prūsiškieji žodžiai užrašyti nepalyginamai prasčiau, negu pagrindiniuose prūsų kalbos paminkluose (Elbingo žodynėlyje bei katekizmuose). Žodžiai Gr žodynėlyje sudėlioti be kokios griežtesnės tvarkos; be to, ir pati žodynėlio tarmė yra jau labai sujaukta. Nežiūrint viso to, Gr žodynėlis yra visgi reikšmingas ir ypač dėl to, kad jis pateikia tokių žodžių (pvz., salme, lynno, malko, manga ir kt.), kurių nepažįsta kiti prūsų raštai.

Čia skelbiamas fotografuotinis S. Grūnavo žodynėlio tekstas yra iš S. Grūnavo kronikos egzemplioriaus, esančio Getingeno universiteto bibliotekoje (Universitätsbibliothek Göttingen, VFR).

d) Katekizmai

§ 17. Patys svarbiausi prūsų kalbos paminklai yra trys prūsų katekizmai (trumpumo dėlei vadinami: I, II, III katekizmai), t. y. trys atitinkamų vokiškųjų originalų vertimai į Sembos prūsų tarmę (resp. šnektas). Visi katekizmai yra spausdintiniai ir, kartu imant, sudaro (mažosios oktavos formato) šešiasdešimt šešis prūsiško teksto (t. y., neskaitant paralelaus vokiško originalo teksto) puslapius. I ir II katekizmai yra anoniminiai, žinomas tik III katekizmo (vertimo) autorius (žr. § 21). Iš prūsų katekizmų įžangų (rašytų vokiškai) matyti, kad ir prieš šių katekizmų pasirodymą būta nespausdintų (religinio turinio) prūsiškų tekstų166, kuriais ir patys prūsų katekizmų vertėjai yra pasinaudoję167. Visų katekizmų vertimai vergiškai laikosi originalo (t. y. vokiškojo) teksto168, nuo kurio nukrypimai yra reti; nuo originalo daugiau skiriasi III katekizmo „Dešimtis įsakymų“ (čia prasikiša, rodos, kito teksto versija)169. Šiaip jau vertimai gana prasti, esama nemaža rašybos, morfologijos, sintaksės klaidų bei iškraipymų. Nežiūrint viso to, prūsų katekizmai yra labai reikšmingi baltų kalbų mokslui: jie yra beveik vieninteliai (plg., pvz., §§ 14–15) rišlūs prūsų tekstai, be to, – didžiausi prūsų kalbos paminklai (kaip tik iš jų daugiausia ir sužinome apie pačią mūsų gimtosios kalbos giminaitę – prūsų kalbą).

I katekizmas

§ 18. Catechiſmus in preüßniſcher ſprach \ vnd dagegen das deüdsche. 1.5.45.

Šį katekizmą (apie 197 egzempliorius) išspausdino Karaliaučiuje Hanso Veinreicho spaustuvė170. Man žinomi likę egzemplioriai (po vieną): Vilniaus universiteto bibliotekoje, LTSR Respublikinėje bibliotekoje [red. past.: nuo 1989 m. – Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka], Torunės universiteto bibliotekoje (Lenkija)171, Berlyno Valstybinėje bibliotekoje (VDR). Prieš II Pasaulinį karą buvo po vieną egzemliorių172: Kauno [Vytauto Didžiojo – red. past.] universiteto bibliotekoje (šis egzempliorius, apie 1922 m. gautas iš A. Becenbergerio bibliotekos173, dabar yra Vilniaus universiteto bibliotekoje), Karaliaučiaus universiteto bibliotekoje, Karaliaučiaus Valenrodo (Wallenrodt) bibliotekoje (dabar – LTSR Respublikinėje bibliotekoje [red. past.: nuo 1989 m. – Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka]), Dancigo Miesto bibliotekoje174. Šis mažosios oktavos formato leidinys (spausdintas didesniu ir mažesniu švabacho šriftu) turi 16 puslapių (nenumeruotų): be titulinio (vokiškai rašyto) puslapio ir dviejų vokiškos įžangos puslapių, yra dvylika paralelaus vokiečių-prūsų kalbų teksto puslapių (paskutiniai du puslapiai nepilni prirašyti); pats paskutinis puslapis – tuščias. Originalas (t. y. vokiškasis tekstas), iš kurio yra verstas šis prūsų katekizmas, remiasi, be vieno kito nukrypimo, 1531 m. išleistuoju Vitenberge Liuterio mažuoju katekizmu175. Nežinomas šio katekizmo vertėjas pavartojo Sembos prūsų šnektą – „vff Samland sonderlich am rechten preuͤssnischen orth vnd strich“176. Sembos tarme parašyti ir II bei III katekizmai, tačiau I katekizmas tarmiškai šiuo bei tuo skiriasi nuo II ir III katekizmo, pvz., – balsiu *ē (I katekizmas jį išlaiko, o II, III – paprastai išverčia į *ī). I katekizmo šnekta, rodos, pažįsta kurių-ne-kurių ir siaurų tarmybių177; tačiau I katekizme randami, antra vertus, ir tokie kalbiniai dalykai, kurie yra, rodos, ne iš vienos šnektos178, pvz., numons : noumans, gobuns : gubuns ir kt. I katekizmas tuoj po jo išleidimo dvasininkams pasirodė taisytinas (ir ne vien dėl kelių pastebėtų klaidų): tais pačiais (1545) metais išleidžiamas „pataisytasis“ jo leidimas – II katekizmas179 (žr. § 19).

Čia [red. past.: leidinyje Prūsų kalbos paminklai, t. 1, Vilnius, 1966] skelbiama I katekizmo fotokopija yra daryta iš originalo, esančio LTSR Respublikinėje bibliotekoje (Vilniuje) [red. past.: nuo 1989 m. – Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka].

Pastaba: Šioje svetainėje skelbiama I katekizmo fotokopija, daryta iš originalo, saugomo Vilniaus universiteto bibliotekoje. Už suteiktą galimybę ja pasinaudoti ir publikuoti svetainėje dėkojame VU bibliotekos generalinei direktorei Irenai Krivienei ir Retų spaudinių skyriaus vedėjai Virginijai Galvanauskaitei.

II katekizmas

§ 19. Catechiſmus in preüßniſcher ſprach \ gecorrigiret vnd dagegen das deüdsche. 1.5.45.

Šis, kaip ir I, katekizmas spausdintas Karaliaučiuje Hanso Veinreicho spaustuvėje. II katekizmo tiražas buvo 192 egzemplioriai180, iš jų dabar man žinomi (po egzempliorių): Berlyno Valstybinėje bibliotekoje (VDR), Rostoko universiteto bibliotekoje (VDR), Vroclavo universiteto bibliotekoje (Lenkija); anksčiau būta jo egzempliorių po vieną: Peterburgo Viešojoje bibliotekoje181 (dabar Leningrado Saltikovo-Ščedrino Viešojoje bibliotekoje šio egzemplioriaus nėra182), Karaliaučiaus universiteto bibliotekoje, Karaliaučiaus Miesto bibliotekoje, Karaliaučiaus Valstybiniame archyve, Dancigo Miesto bibliotekoje, Vernigerodės183 Štolbergų bibliotekoje. Šio katekizmo formatas, šriftas, puslapių (16) skaičius yra toks pat, kaip ir I katekizmo; net ir įžangos didesnė dalis abiejuose katekizmuose sutampa. Mat, II katekizmas yra „pataisytasis“ (gecorrigiret) I katekizmo leidimas, tiksliau sakant, jis yra naujas184 to paties, kuriuo kad rėmėsi ir I katekizmas, originalo (vokiško, žr. § 18) vertimas į prūsų kalbą, atitinkamai panaudojant ir I katekizmą485. Lyginant I su „pataisytu“ – II katekizmu, pastarajame randami be to, kai kurie vykę pataisymai: ryeky „Reych (karalystė)“ II 916 (vietoj laeims „t. p.“ I 915)186, leygenton „zu richten (teisti)“ II 94 (vietoj priešdėlėto preylei- ginwei187 „t. p.“ I 94), reddi „falsch (netikras, neteisingas)“ II 521 (vietoj vokiško falsch „t. p.“ I 521) ir kt.; tačiau esama ir nutaisymų, pvz., westwey „füren (vesti : minėti)“ II 57 – semantinis germanizmas vietoj menentwey „füren (vesti : minėti)“ I 57. II katekizmas, kaip jau minėta, yra taip pat anoniminis (kaip ir I); jo vertimo darbui panaudoti „ne tik įgudę krašto vertėjai, bet ir tokie šią kalbą suprantantieji žmonės, kurie, be savo gimtosios prūsų kalbos, buvo išmokę ir vokiškai bei lotyniškai“188. Jau ir dėl pastarosios aplinkybės sembiškoji II katekizmo šnekta negalėjo būti vieninga; iš tikrųjų, ir šiame katekizme pasitaiko atitinkamų tarminių įvairavimų, pvz., nouson : joes, wissemokin: wyssen mukis ir kt. J. Gerulis mano, kad II katekizmo kalba esanti ne kokios nors vienos parapijos šnekta, o iš įvairių Sembos šnektų sudaryta norminė „bendrasembiška“ šnekta189. Tarminiu požiūriu II katekizmas labiau artėja ne tiek prie I, kiek prie III katekizmo.

Čia skelbiamas II katekizmo fotografuotinis tekstas yra originalo egzemplioriaus, esančio Berlyno Valstybinėje bibliotekoje (Staatsbibliothek Berlin, VDR).

III katekizmas

§ 20. ENCHIRIDION. Der Kleine Catechiſmus Doctor Martin Luters \ Teutſch vnd Preuſſisch. Gedructt zu Koͤnigsperg in Preuſſen durch Johann Daubman. M. D. LXI.

Kiek šio katekizmo (Enchiridiono) egzempliorių išspausdino Karaliaučiaus Johano Daubmano spaustuvė190, sunku pasakyti. Pilnas III katekizmo tekstas iki II Pasaulinio karo buvo Karaliaučiaus universiteto bibliotekoje (vadinamasis K egzempliorius); jis turėjo 134 puslapius (nenumeruotus): titulinį puslapį su po jo einančiu tuščiu puslapiu, kunigaikščio Albrechto vokišką prakalbą (p. 3–16), antrąjį vokiečių ir prūsų kalbomis rašytą titulinį puslapį (p. 17) su po jo einančiu tuščiu puslapiu, vertėjo Abelio Vilio dedikacinę (vokišką) kunigaikščiui Albrechtui prakalbą (p. 19–24), pamokymą skaityti (p. 25), paralelų vokiečių-prūsų kalbų tekstą, t. y. patį III katekizmą (p. 26–133), tikriau sakant, Liuterio katekizmą (p. 26–81) su jungtuvių (p. 82–109) ir krikšto (p. 110–133) formularais, gale – Prūsų (vokiškosios) valstybės herbą (p. 134). Tačiau šio egzemplioriaus, kaip ir buvusio Karaliaučiaus Valstybiniame archyve egzemplioriaus (be 129–134 p.), likimas nėra man žinomas; F. Neselmano minėtas egzempliorius (pilnas)191 jau seniai yra dingęs192. Dabar man yra žinomi du šio prūsų katekizmo egzemplioriai: Tiubingeno Valstybinėje bibliotekoje193 (VFR) – T egzempliorius ir Drezdeno Valstybinėje bibliotekoje – D egzempliorius194. D egzempliorius neturi pirmojo titulinio lapo ir kunigaikščio Albrechto prakalbos (t. y. 1–16 p.), bet toliau jis yra visiškai pilnas (svarbiausia, kad yra visas prūsiškasis tekstas). Visi III katekizmo egzemplioriai195 yra to paties mažosios oktavos formato (keturių didumų šriftas – švabacho). Tarp K egzemplioriaus (sutampančio su buvusiu Karaliaučiaus Valstybiniame archyve egzemplioriumi bei T egzemplioriumi) ir D egzemplioriaus (kurio šriftas esąs aiškesnis ir švaresnis negu K egzemplioriaus196) randama kurių-ne-kurių skirtybių197. Tas skirtybes R. Trautmanas aiškina korektūros klaidomis, dalį leidinio išspausdinus (toks yra, pvz., K egzempliorius) pastebėtomis ir tolimesniuose egzemplioriuose ištaisytomis (iš čia ir D egzempliorius)198.

§ 21. III katekizmas yra verstas, naudojantis ir 1558 m. bažnytine (vokiška) agenda, iš originalo (vokiško), kurio pagrindą sudaro 1543 m. išleistasis Liuterio Mažasis katekizmas arba Enchiridionas199 (pastarojo atitinkamais leidimais rėmėsi ir lietuvių raštijos pradininkai – M. Mažvydas su B. Vilentu200). Yra žinomas ir šio vertimo autorius – tai Pabečių (= Pobeten resp. Pobethen – Semboje netoli nuo „Sūduvių kampo“) bažnyčios klebonas Abelis Vilis (Abel Will), rodos, vokiečių (ar suvokietėjusių prūsų) kilmės. Tą patį šeimos vardą turėjo Abelio Vilio pirmtakas, iki 1540 m. klebonavęs toje pačioje parapijoje, Michaelis Vilis201 (Matijui Viliui 1527 m. buvo paskirtas tenykštis malūnas202); iš to galima spėti, kad Abelis Vilis yra pačios Pabečių parapijos kilimo203. 1542 m. Pabečių parapiją valdo jau Abelis Vilis, tuomet turėjęs mažiausia 25–27 m. (taigi jis bus gimęs ne vėliau 1517 m). Abelis Vilis, kaip ir jo bičiulis bei globėjas kunigaikščio Albrechto rūmų pamokslininkas Johanas Funkas (1518–1566), buvo prisidėjęs prie osiandrizmo (liuteronų sekta), dėl to J. Funkas 1566 m. buvo nubaustas mirtimi; ir Abelis Vilis buvo patekęs į kalėjimą204. Yra žinoma, kad apakęs Abelis Vilis 1575 m. apsigyveno prie vienos Karaliaučiaus ligoninės205 (1575–1602 m. Pabečiuose klebonauja vokietis Johanas Hermanas Decimatorius206), kur jis, matyt, netrukus (gal ir tais pačiais metais) mirė.

§ 22. Pats Abelis Vilis yra šiek tiek mokėjęs prūsų kalbą, t. y. Sembos tarmės Pabečių apylinkės šnektą; jis ir pamaldas prūsiškai galėjęs atlikti207. Tačiau prūsiškai Abelis Vilis mokėjo visgi menkai, tatai rodo pati III katekizmo kalba208, be to, ir ta aplinkybė, kad šį katekizmą jis vertė savo bažnyčios (Pabečių) vertėjo prūso (iš Bogitten) Pauliaus Mėgoto (Paul Megott) padedamas209; kai Griunhofo (Grünhof) amtmonas Georgas fon Eichichtas P. Mėgotą prispaudė prie baudžiavos darbų, A. Vilis, norėdamas atgauti vertėją, rašo skundą (datuotą 1554 m. liepos mėn. 26 d.) savo bičiuliui J. Funkui210. Ar A. Vilis šį prūsą atgavo, ar ne, tačiau III katekizmas buvo baigtas versti211 ir 1561 m. išleistas (tais pačiais metais už tai A. Vilis iš valdžios gavo 10 talerių atlyginimo212). Dėl A. Vilio nepakankamo prūsų kalbos mokėjimo ir pats III katekizmo vertimas, suprantama, negalėjo būti geras. Tačiau III katekizmas savo kalba visgi nėra prastesnis už kitus du katekizmus; atvirkščiai, šis sembų tarmės paminklas (jo ir rašyba, palyginti, gera) yra labai svarbus, pirmiausia, savo apimtimi (didžiausias prūsų kalbos paminklas213) ir ypač dėl to, kad nurodomas kirčiuotų skiemenų ilgumas (žr. § 25).

Čia skelbiamos III katekizmo fotokopijos yra darytos: III 1–16 iš Tiubingeno Valstybinės bibliotekos (Staatsbibliothek Tübingen, VFR) egzemplioriaus (IIIT 1–16), o III 17–134 iš Drezdeno Valstybinės bibliotekos (Staatsbibliothek Dresden, VDR) egzemplioriaus (IIID 1–118).

Skelbiama pagal: Prūsų kalbos paminklai. Parengė Vytautas Mažiulis, t. 1, Vilnius, 1966, p. 27–40.