Publikacijos

I. Prūsai

Vytautas Mažiulis

§ 1. Prūsai yra tie patys baltai, kaip ir lietuviai bei latviai. Visus baltus artimai sieja pirmiausia kalbos giminystė. Neliečiant pereinamųjų bei kitų išnykusių mažiau žinomų baltų tarmių problemos, prūsų kalbos vietą baltų kalbų šeimoje trumpai čia galima nusakyti: 1) prūsų kalba yra artimiausia lietuvių bei latvių kalbų giminaitė; 2) kalbos bendrybių su lietuviais bei latviais prūsai turi mažiau, negu lietuviai su latviais; 3) prūsų kalba išlaikė daugiau archaizmų, negu lietuvių kalba, o pastaroji – daugiau, negu latvių; 4) prūsų kalba, bent jau savo žodynu, artimesnė yra labiau lietuvių, negu latvių kalbai. Be kalbos giminystės, prūsus su kitais baltais artimai sieja ir kultūros bei tradicijų, senosios religijos bendrumas, teritorijos vientisumas. Todėl negalima abejoti, kad iki XIII a., kada grobikai kryžiuočiai pavergė prūsus, pastarieji su lietuviais bei kitais baltais aiškiai jautėsi esą artimiausi giminaičiai; tą patį baltų tautinio bendrumo suvokimą atspindi ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto teisėtas reikalavimas, 1413 m. (Salyno derybose) pareikštas apsilpusiam po Žalgirio mūšio (1410 m.) Kryžiuočių ordinui: „Prūsai yra buvę taip pat mano tėvų žemė ir jos, kaip savo tėvų palikimo, aš reikalausiu net iki Osos upės“1 (deja, ano meto istorinės sąlygos nebuvo palankios Lietuvai išvaduoti savo brolių prūsų kraštą iš kryžiuočių jungo).

§ 2. Prūsus vadinamųjų aisčių2 vardu pirmąkart mini romėnų istorikas Kornelijus Tacitas (gyv. apie 55–120 m. e. m.) savo „Germanijos“ (rašytos I m. e. a. gale) XLV skyriuje: „Dešiniajame savo krante Svebų jūra [Baltijos jūra. – V. M.] skalauja aisčių gentis, kurių papročiai bei apdaras kaip ir svebų, nors jų kalba artimesnė britiškajai [...] Javus bei kitus reikalingus augalus augina uoliau už germanus, neįpratusius dirbti. Jūrą taip pat apieško, čia seklumose ir net pakrantėse jie iš visų tik vieni ir rankioja gintarą, jų pačių vadinamą glesum“3. Laikant Tacito aisčius (Aestii) prūsais, „Germanijos“ aisčių ir britų4 kalbų gretinimą reikia pripažinti, suprantama, labai paviršutinišku ir subjektyviu5. Pats „Germanijos“ žodis glesum laikytinas germanišku, nors, antra vertus, panašų žodį galėjo turėti ir patys prūsai-aisčiai kaip skolinį iš rytų germanų – gotų6, maždaug nuo mūsų eros pradžios iki II m. e. a. antrosios pusės gyvenusių Vyslos žemupy7.

§ 3. Keletą dešimtmečių vėliau už Tacitą gyvenęs (Romos imperijai tuomet priklausiusiame Egipte) graikų mokslininkas Klaudijus Ptolomėjus savo garsiosios „Geografijos“ (rašytos apie II m. e. a. vidurį) III knygos penktame skyriuje vėl yra paminėjęs prūsus, tikriau sakant, dvi prūsų gentis – galindus ir sūduvius (Γαλίνδαι καὶ Σουδινοὶ, žinoma, jeigu pastarieji iš tikrųjų yra vėlyvesnieji galindai ir sūduviai8, žr. § 7 g, h).

§ 4. Po Tacito aisčių vardą mini senatorius Kasiodoras – Romos karaliaus (ostrogoto) Teodoriko (valdžiusio Romą 493–526 m. e. m.) sekretorius; jis apie 523–526 m. e. m. šio karaliaus vardu rašo padėkos laišką prie jūros gyvenantiems aisčiams (Hestis, dgs. naud.), atsiuntusiems Teodorikui dovanų gintaro9. Remdamasis savo amžininko to paties Kasiodoro iki mūsų dienų neišlikusia gotų istorija, gotų istorikas Jordanis yra parašęs veikalą „Apie getų arba gotų kilmę ir jų žygius“10, iš kurio penktojo (ir trylikto) skyriaus tiksliau sužinome apie aisčių (Aesti) gyvenvietes: jie gyveną prie Baltijos jūros kažkur netoliese nuo Vyslos žiočių11. Trumpai paminimi aisčiai (Aisti) franko Einhardo (g. apie 770–840) darbe „Karolio Didžiojo gyvenimas“ (rašytame maždaug po 830 m.)12. Paskutinį kartą aisčių vardą mini, kiek yra žinoma13, anglosaksų karalius Alfredas savo verstos (tarp 887–901 m.) į anglosaksų kalbą Pauliaus Orozijaus (Paulus Orosius, gyv. IV a. pab. – V a. pr.) pasaulio istorijos (Historiarum adversus paganos libri VII) įžangoje, kur, be kita ko, keliautojo Vulfstano lūpomis kalbama ir apie aisčius14 (to Êst-um, mid Êst-um, East-land, of East-lande); iš čia minimų Aismarių (Est-mere), Elbingo (Ilfing) upės, Vyslos žiočių (Wislemuda) ir kitų tiek geografinių, tiek istorinių duomenų matyti, kad Vulfstano aisčių esama tų pačių prūsų15. Kadangi Vulfstano vardas Êst-um gali būti identifikuojamas su vardais Aisti (Einchardas), Aesti (Jordanis), Hest-is (Kosiodoras), Aest-ii (Tacitas), tai dėl šios priežasties manoma, kad ir Einhardo, Jordanio, Kasiodoro, Tacito aisčiai yra buvę tie patys prūsai.

§ 5. Aisčių vardas su Vulfstanu (t. y. nuo IX a. galo) istorijos šaltiniuose išnyksta (jis, galimas daiktas, perkeliamas estams16), ir maždaug nuo šio laiko pasirodo jo „pakeitėjas“ – prūsų vardas.

Prūsai tokiu vardu pirmąkart minimi IX amžiuje: vadinamojo Bavarų Geografo Bruzi „prūsai“17. Vėliau (apie 965 m.) prūsus vardu Burūs mini Ispanijos keliautojas Ibrahim-ibn-Jokūbas, kuris arabiškai, be kita ko, rašo: „Prūsų (Burūs) sodybos yra prie Okeano (Baltijos jūros). Jie turi savo kalbą ir (savųjų) kaimynų kalbų nemoka“18. Iš laikotarpio tarp 985–996 m. turime vardą Pruzze19. Po 997 m. (matyt, XI a. pradžioje) minima Pruze20; iš tų pačių laikų pažįstami Pruzzorum (fines) „prūsų (kraštą)“ 21 bei Pruzziae (deos)21 „Prūsų (dievus)“, Pruzis22 (dgs. naud.), Pruzorum (terris)23 „prūsų (žemėms)“, Pruzos (dgs. gal.)24, Prucorum25, Pruciam (vns. gal.)26 ir t. t. Adomas Brėmeniškis (XI a.) rašo: „Semland... hanc inhabitant Sembi vel Pruzzi“27 („Semba... joje gyvena sembai arba prūsai“). Taip pat ir Nestoro (rusų) metraštyje (XI–XII a.) yra minimi Πроуси „prūsai“28. Reikia pasakyti, kad po X a. prūsų vardas istorijos šaltiniuose vis dažnėja ir dažnėja; nuo XIII a. turime jau gana daug žinių ir apie atskiras prūsų žemės sritis.

§ 6. Patys prūsų rašto paminklai savo tautos vardą išlaikė būdvardyje prūs-isk-an „ = prūs-išk-ą“ III29 ir būdvardiniame prieveiksmyje prūs-isk-ai „ = prūs-išk-ai“ III : šis žodis yra priesagos -isk- (= liet. -išk-, lat. -isk-) darinys iš daiktavardžio, prūsiškai skambėjusio, matyt, *prūs-ai; iš čia ir liet. prū́s-ai, lat. prū̃ši30 (taip pat – lotn.31 pruss-i32, vok. Prûzz-en33 > Preuss-en, lenk. prus-y, rus. прусси > пруссы ir kt.). Prūsų kraštą lietuviai vadina žodžiu Prūsai34 (plg. ir vok. Preussen, lenk. Prusy) arba Prūsa35 (= lotn. Pruzza)36 bei (aplotynintu) Prūsija37 (= Prussia). Vardu prūsai, bent jau iki XIII a., vadinasi ne visi Prūsų (Prūsos) gyventojai, o, kaip mano K. Būga38, – tik Pagudės39.

§ 7. Iki 1326 m. įvykius pasakojančioje Petro Dusburgo kronikoje yra nurodomos šios Prūsų krašto sritys40:

„Terra Prussie in XI partes dividitur. Prima fuit Colmensis et Lubovia, que ante introitum fratrum domus Theutonice quasi fuerat desolata. Secunda Pomesania, in qua Pomesani. Tercia Pogesania, in qua Pogesani. Quarta Warmia, in qua Warmienses. Quinta Nattanga, in qua Nattangi. Sexta Sambia, in qua Sambite. Septima Nadrowia, in qua Nadrowite. Octava Scalowia, in qua Scalovite. Nona Sudowia, in qua Sudowite. Decima Galindia, in qua Galindite. Undecima Bartha et Plicka Bartha, que nunc major et minor Bartha dicitur, in qua Barthi vel Barthenses habitant“.

„Prūsų žemė skirstoma į 11 sričių. Pirmoji buvo Kùlmo bei Liubãvo žemė, kuri jau prieš vokiečių Ordino brolių atėjimą buvo beveik išnaikinta. Antroji – Pamedė̃, kurioje (gyvena) pamedė́nai. Trečioji – Pagudė̃, kurioje – pagudė́nai. Ketvirtoji – Var̃mė, kurioje – var̃miai. Penktoji – Nótanga, kurioje nótangai. Šeštoji – Sémba, kurioje sémbai. Septintoji – Nadruvà, kurioje – nadrùviai. Aštuntoji – Skalvà, kurioje – skal̃viai. Devintoji – Sūduvà, kurioje – sūdùviai. Dešimtoji – Galìnda, kurioje – galìndai. Vienuoliktoji – Bárta ir Plikóji Bárta, dabar vadinama didžiąja ir mažąja Bárta, kurioje gyvena bártai“.

Petro Dusburgo laikais Kùlmo bei Liubãvo srityje iki Osos upės gyventa lenkų, nors Liubavo apylinkėse dar būta ir prūsų, tatai aiškiai rodo, pvz., vietovardis Sassenpile (1303 m.)41, vokiečių išverstas į Hasenberg (1338 m.)42, lenkų – į Zajączkowo; kai kurie senovės raštai mini dar Sasnõs prūsų sritį43, buvusią tarp Liubavo ir Galindos (§ 7 g). Svarbiausios Prūsų krašto sritys yra buvusios šios, Petro Dusburgo nurodytosios (jų ir išsidėstymas labai trumpai bei apytikriai čia paminėtinas)44:

a) Pamedė̃ – tarp Osos, Vyslos su Nogatu upių, t. y. lenkų kaimynystėje. Per lenkus į ano meto dokumentus pateko ir pats pamedė́nų genties vardas lotn. Pomesan-i (iš čia Pomesania)45 = lenk. *po-miedzanie; pastarasis žodis (su pridėta slaviška priesaga -anie) kildintinas iš prūsų *Pa-medi̯an „pa-medė“ (prūs. median „miškas, giria“ E = liet. tarm. mẽdžias „miškas, giria“ = lat. mežs „t. p.“)46.

b) Pagudė̃ – į šiaurės rytus nuo Pamedės maždaug iki Serìjos (Passarge) upės; pagudė́nų genties vardas lotn. Pogesani (iš čia Pogesania), rodos, yra perėjęs taip pat lenkų kalbą: lotn. Pogesan-i = lenk. *po-gedzanie < *po-gъdzane < *po-gudi̯ane (plg. Pagud-in-ensis47); lenk. *po-gudi̯ane (atmetus slavišką priesagą *-ane) yra, matyt, prūsiškas: *Pa-gudi̯an „pagudė“, kurio *-gudi̯an (plg. Lende-gudien48), K. Būgos nuomone, gretintina su prūs. gudde „krūmas“ E49.

c) Var̃mė – į šiaurę nuo Pagudės prie Aismarių iki Notangos (§ 8d) ir Bartos (§ 8f). Vardas Var̃mė (lotn. Warmia, vok. Worme-land50, Erme-landt „Erm-land“51), iš kurio padaryta ir var̃miai (lotn. Warmienses, Warmi), yra, matyt, upėvardinės kilmės: prūs. *Varm- (= liet. Var̃mė52) = prūs. worm-yan „raudonas“, plg. liet. Raudõnė53.

d) Nótanga – prie Aismarių į pietus nuo Prėgliaus (prūs. *Preigarā = liet. *Priegara) iki Alnos (Alle) upės. Nótangos vardas (lotn. Notangia54, Nattangia), iš kurio turime nótangus (lotn. Nattangi), galėtų būti kilęs taip pat iš upėvardžio55: *Nót-ang-, plg., pvz., liet. Not-à56 ir (dėl priesagos) Al-ang-à57.

e) Sémba – nuo Prėgliaus ir Deimenos, tarp Aismarių ir Kuršių marių einančiame į Baltijos jūrą iškyšulyje (sembiškasis Baltijos pajūris garsus savo gintaru); čia gyveno sémbai (Sembi58, Samb-ite59). Sembos vardo (lotn. Sambia, Zambia60 Samia61, vok.-lotn. Samblandia62, Samlandia63, Semland64) kilmė nėra aiški, nes negalima nustatyti žodžio pradžios priebalsio kokybės (ar prūsai tarė *s-, ar *z-65); be to, ne visai aišku, ar priebalsis -b- čia atsirado iš prūsų, ar vokiečių tarties. Iš reikalo šią Prūsų sritį galima vadinti Sémba, o jos gyventojus sémbais, t. y. tais vardais, kurie yra priimti K. Būgos66.

f) Bárta – į pietų rytus nuo Notangos maždaug Alnos upės dešiniųjų intakų baseine. Vardas Barta (lotn. Bartha, Barcia67) ir jo darinys bártai (lotn. Barthi, Barthenses, sen. rus. борти68) yra, matyt, upėvardinės kilmės, plg. liet. Bárt-uva (su priesaga).

g) Galìnda – už Bartos į pietus dabartinių Mozūrų ežerų krašte; galìndų (lotn. Galind-ite)69 srities (tiesa, aplenkintos jau prieš XIII a.) vardas Galinda į vokiečių Ordino dokumentus yra patekęs tiesiog iš prūsų (Galindo70), be to, – ir per lenkus (Golentz71 = lenk. mozūr. *Goĺendž < prūs. *Galind-)72. Manytina, kad Galindos vardas yra giminaitis ir su baltiškos genties, rusų metraščių XII amžiuje minimos Smolensko kraštuose, vardu Голядь73 < balt. *Galind-; vardą *Galind- K. Būga etimologiškai gretina su liet. gãl-as „kraštas“ ir kt.74

h) Sūduvà bei Jótva buvo į rytus ir šiaurės rytus nuo Galindos iki lietuvių ir kaimyninių slavų žemių, į pietus – iki Narevo upės75. Ano meto dokumentuose sūduviai ir jų kraštas Sūduva dažniau minimi vardu (jį aplietuvinant) sūdãviai (lotn. Sudow-ite, Sudow-enses76, Sudow-ienses77) ir Sūdavà (lotn. Sudow-ia); tačiau pažįstama ir Sūduva, pvz., lotn. Zudua78, jeigu jis neskaitytinas *Sūdvā79. Iš tokios formos, t. y. iš *Sūdv-, yra galbūt kilęs dokumentinis „trumpesnis“ sūduvių vardas lotn. Sudi (terra Sud-orum80)81. Pats vardas Sūd(u)va, Sūdava yra, matyt, upėvardinės kilmės82. Kai kurie senovės dokumentai sūduvius tapatina su jótvingais83, šiuo vardu minimais slavų raštuose: ятвягъ (иде Володимир на Ятвягъ и взя землю ихъ84); pastarasis vardas yra (su priesaga -ing-) padarytas iš upėvardinės kilmės krašto vardo *Jāt-vā85 (*Jōt-vō) „Jot-va“, plg. liet. Jot-ijà86 ir (dėl priesagos) *Lei-t(u)vā „Lietuva“87. Tačiau iš pradžių Sūduva ir Jotva buvo, be abejo, atskiri etnoteritoriniai vienetai88, kurie vėliau, įsigalint feodaliniams santykiams, galėjo atitinkamai „susijungti“.

i) Nadruvà – į rytus nuo Kuršių marių iki Guldapės pietuose ir Gilijos su Osa šiaurėje; čia gyveno nadrùviai, kurie ano meto dokumentuose yra vadinami, rodos, tik nadrãviais (lotn. Nadrow-ite), o jų kraštas – Nadravà (lotn. Nadrau-ia89)90. Paties vardo kilmė nėra aiški91.

j) Skalvà – Nemuno žemupyje maždaug tarp Nadruvos ir Žemaičių; skal̃vių (lotn. Schalw-ensis) arba skalãvių (lotn. Scalow-ite) sritis buvo vadinta vardu Skal-và ir Skal-avà (lotn. Scalow-ia); dėl priesagų -va : -ava plg. anksčiau minetą vardą *Sūd-va : Sūd-ava. Pats Skalvõs vardas yra, matyt, taip pat upėvardinės kilmės, plg. liet. Skalvỹs92.

Dėl čia išvardintų baltiškųjų sričių, Petro Dusburgo vadinamų Prūsais (Prussia), reikėtų dar šį bei tą pridurti. Yra žinoma, kad prūsais iš pradžių vadinosi ne visi dusburgiškių Prūsų (Prussia) baltai, o tik pietinė dalis (plg. § 6 pabaigą); vėliau šio etnonimo reikšmė atitinkamai plėtėsi. Prie dusburgiškės Prūsų reikšmės įsigalėjimo nemažai prisidėjo patys kryžiuočiai, kurie Prūsais ėmė vadinti visus XIII a. užgrobtuosius baltus tarp Vyslos žemupio ir Nemuno, t. y. ir baltus, gyvenusius Skalvos, šiaurinės Sūduvos (Jotvos) bei Nadruvos srityse (nuo XVI a. prūso vardą gauna kiekvienas Prūsų gyventojas). Šiaurinėje Skalvoje, sūduviškoje Užnemunėje (jau net ir pietinėje) dabar gyvena lietuviai. Tie patys lietuviai gyveno ir Nadruvoje, pietinėje Skalvoje ir kt.: čia XVI a. kūrėsi lietuvių raštai, čia (Nadruvoje) gimė (Laz- dyneliuose) ir mirė (Tolminkiemyje) didysis lietuvių poetas Kristijonas Donelaitis (1714–1780), čia iki pat pastarųjų laikų dar vis skambėjo lietuvių kalba. Mūsų istorikai šias sritis – Skalvą, Nadruvą ir bent jau šiaurinę Sūduvą – laiko lietuvių arba vakarinių lietuvių žemėmis iš senų senovės93.

§ 8. Apie 1230 m. į Prūsų pasienį – Kulmo žemę atsikrausto lenkų (mozūrų) kunigaikščio Konrado pakviestas Kryžiuocių ordinas ir pradeda žiaurų karą prieš prūsus, dar nespėjusius sudaryti savo valstybės94. Netrukus pavergiama Pamedė (apie 1236 m.) bei jos kaimynė – Pagudė (apie 1237 m.). 1240 m. užgrobiama Varmė ir dalis Notangos bei Bartos. 1242 m. įsiliepsnoja pavergtųjų prūsų sukilimas, kuris baigiasi vadinamąja Kristburgo sutartimi (1249 m. vasario 9 d.); kryžiuočiai dabar įsigali jau ir visoje Notangoje bei Bartoje; 1257 m. priverčiama pasiduoti Semba ir Nadruvos dalis. Ordino pavergtieji prūsai, paskatinti, kad jų broliai lietuviai 1260 m. liepos mėn. 13 d. prie Durbės sutriuškino kryžiuočių (ir kalavijuočių) galybę, tais pačiais metais (1260 m. rugsėjo 20 d.) pradeda didįjį sukilimą95; prūsai išsirenka savo vadus: notangai – garsųjį Herkų Mantą (Henricus Monte; jis 1273 m. didvyriškai žuvo), sembai – Glandą (Glande), varmiai – Glapą (Glappus), pagudėnai – Auktumą (Auctume), bartai – Divaną (Diwanus)96. Sukilę prūsai keturiolika metų narsiai grūmėsi su nekenčiamais krašto pavergėjais kryžiuočiais. Tačiau Kryžiuočių ordinas, visokeriopai remiamas Vakarų Europos feodalų bei Romos popiežių, buvo neišsenkanti anų laikų smurto jėga, ir sukilusieji prūsai, nežiūrint jų didelių laisvės aukų, 1274 m. pagaliau turėjo vėl pasiduoti; dabar kry¬žiuočiai visu žiaurumu užgulė pavergtuosius prūsus, kurie betgi ir po to per tolimesnius dvidešimt metų dar keturis kartus bandė sukilti (paskutinis bandymas buvo 1295 m.). Po 1274 m. kryžiuočiai baigia pasiglemžti ir kitas Prūsų žemes, ypač nežmoniškai nusiaubia Nadruvą, Skalvą ir Sūduvą. 1283 m. Ordinas įprastu žiauru¬mu palaužia atkaklų, iki tol laisvų sūduvių (resp. jotvingių), kurie ypač daug buvo padėję prūsams jų didžiojo sukilimo metu, pasipriešinimą97. Sūduvą kryžiuočiai nusiaubė, tūkstantį šešis šimtus sūduvių net perkėlė98 į šiaurės vakarų Sembą (iš čia šio Sembos krašto pavadinimas – „Sūduvių kampas“ – „Sudauischer Winkel“99); turimomis žiniomis, tik vienas sūduvių būrys, vadovaujamas Skurdos (Scurdo), nepasiduoda Ordinui, 1283 m. jis pereina į Lietuvą100 . Šiais 1283 m. Ordinas baigia grobti baltų žemes tarp Vyslos žemupio ir Nemuno ir pradeda plėšikišką karą prieš Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę. Prūsams nebuvo lemta atgauti laisvę ir 1410 m., kuriais (liepos mėn. 15 d.) Lietuvos ir Lenkijos jungtinės kariuomenės sutriuškino Kryžiuočių ordino galybę prie Žalgirio101 .

§ 9. Per savo laisvės karus nemaža prūsų žuvo, kiti išsiblaškė arba buvo iškiloti po savo gimtąją šalį (prūsų sumaišymas, rodos, atsispindi jau ir pirmame prūsų kalbos paminkle – Elbingo žodynėlyje, žr. § 11 ir kt.). Į Prūsus, be to, ima plūsti vokiečių kolonistai, kuriuos Ordinas privilegijuotai įkurdina miestuose ir kaimuose102 ; kryžiuočiai atsilygina ir prūsų sukilimo išdavikams bei parsidavėliams, kurie daugiausia buvo iš prūsų valdančios klasės. Pati Prūsų liaudis – jai šiaip jau nebuvo leista gyventi miestuose – paverčiama baudžiauninkais. Ordinas, žiauriai susidorojęs su prūsais, nerodė jokio palankumo, suprantama, ir pačiai prūsų kalbai. Ordino pareigūnai (jie buvo vokiečiai) paprastai nesimokė ir nemokėjo vietos gyventojų kalbos ir su jais kalbėjosi vertėjų padedami103. Vertėjais plačiai rėmėsi ir Ordino dvasininkai, paprastai taip pat vokiečiai. Tiesa, 1435 m. Bazelio bažnytinis susirinkimas nutarė, kad Sembos vyskupija aprūpintų visas savo parapijas kunigais, mokančiais vietos žmonių kalbą104. 1449 m. Varmės sinodo nutarime liepiama parapijoms turėti prūsų kunigų, o, tokių nesant, bent jau vertėjų (interpretes105)106; apie vertėjus kalbama ir 1516 m. tos pačios vyskupijos (Varmės) sinodo statute107. 1411 m. Pamedės sinodo nutarime taip pat reikalaujama kunigams mokėti savo parapijiečių kalbą108; kitas XV a. Pamedės raštas (vizitacijos instrukcija) sako, kad prūsai ir ten gyvenusieji vokiečiai, lenkai savo kalbomis mokėtų poterius (Tėve mūsų, Sveika Marija, Tikiu), kurie esą skelbiami sekmadieniais ir per šventes109; apie šių poterių skelbimą Pamedės prūsams ir lenkams kalba ir apie 1480 m. Pamedės sinodo statutai110. 1427 m. Sembos sinodas reikalauja: „ir kiekvieną sekmadienį Tėve mūsų, Sveika Marija bei Tikiu tebūna skaitoma parapijiečiams, o ypač prūsams, jų pačių kalba“111. Tokie sinodiniai nutarimai, antra vertus, liudija ir tai, kad bent jau XV a. pradžioje yra buvę rašytinių prūsų kalbos tekstelių (apie vieno nuotrupą žr. § 15). Minėti nutarimai, suprantama, nerodo, kad Ordinas dabar susirūpino pavergtosios prūsų tautos bei kalbos likimu. Visa tai reiškė tik tiek, kad Ordinui, galutinai įsitvirtinusiam Prūsuose, dabar pasidarė reikalingas nebe tiek kalavijas, kiek kitas, iki šiol beveik nevartotas, ginklas pavergtąją prūsų liaudį valdyti – krikščionybė, kurią platinti prūsuose, atkakliai besilaikan-čiuose savo tėvų kalbos, buvo galima, aišku, tik prūsiškai. Reikia pasakyti, kad prūsai labai nenorėdami dėjosi prie savo pavergėjų tikybos – krikščionybės, tatai liudija ne vienas XIII–XVII a. raštas, plg., be to, ir pačių prūsų katekizmą (§§ 17–22) įžangas bei Simono Grūnavo kroniką (kurioje randame ir S. Granavo žodynėlį žr. § 16). Apskritai primintina, kad krikščionybė prūsuose galutinai prigijo tik tada, kai jau visi prūsai ėmė suprasti vokiškai, t. y. tada, kai prasidėjo galutinis prūsų tautos bei kalbos nykimas (žr. toliau).

§ 10. Paskutinis Kryžiuočių ordino magistras Albrechtas (1490–1568) 1525 m. supasaulietinęs savo valstybę ir pasiskelbęs (pirmuoju) Prūsų kunigaikščiu (hercogu), viešai stoja reformacijos pusėn. Naujoji Liuterio krikščionybė, Albrechto noru pasidariusi valstybine, imama uoliai skelbti visiems Prūsų krašto gyventojams, neaplenkiant ir pačių prūsų. Tiesa, prūsų skaičius po trijų šimtmečių vergovės dabar jau buvo gerokai sumažėjęs. Tačiau prūsų, kalbėjusių bei supratusių tik prusiškai, ir XVI amžiuje dar būta, – ypač Semboje, kuri ir šiaip jau ilgiausiai nepasidavė vokietinama. Nesunku suprasti, kodėl Ordino valdžia bei kunigai, ir tuomet plačiai besirėmusieji vertėjais, kaip tik Sembai ir griebėsi rašytinio „vertėjo": Sembos šnektų pamatu, pačiam kunigaikščiui norint ir remiant, buvo išleisti du prūsų katekizmai 1545 m. (žr. §§ 18–19) ir vienas – 1561 m. (žr. §§ 20–22). Šių raštų leidimas neturėjo tikslų sustabdyti prūsų kalbos nykimą (jų leidimo tikslai – religiniai112), kuris ypač paspartėjo antrojoje XVI a. pusėje. Nuolat didėjantį prūsų nutautimą, matyt, rodo jau ir tai, kad po 1561 m. nebeatsiranda reikalo daugiau leisti prūsų raštus. Prūsų kalbos istorija, aišku, nesibaigia 1561 m.: bent jau iki pačios XVI a. pabaigos (žr. toliau) dar vis būta net ir tokių prūsų, kurie suprato tik prūsiškai. K. Henenbergeris (1529–1600) praneša atsitikimą (kuris galėjo įvykti, tiesa, ir prieš 1561 m.), kad gintarininkas J. Fuchsas (miręs 1567 m.) savo svečio Merteno Vindmiulerio (Windtmüller) garbei liepęs pakviesti 10 sūduvaičių (prūsių iš „Sūduvių kampo“) šokėjų, kurių nė viena nemokėjusi vokiškai113. Kitas to paties amžiaus antrosios pusės pradžios dokumentas sako, kad prūsų esą išlikusių tik „Baltijos pajūriais arčiau Lietuvos“114. Tačiau šitos žinios autorius, matyt, prastai buvo ištyręs Prūsų krašto gyventojų sudėtį, jeigu yra žinoma, kad net XVI a. gale prūsų, dar nemokėjusių vokiškai, būta ir Prūsų krašto vakaruose – Pamedėje115 (t. y. „toliau nuo Lietuvos“). Sembos šv. Lorenco miestelio, kuris yra 7 kilometrai nuo Pabečių (žr. § 21), bažnyčioje sakyti pamokslus su prūsų vertėju nustota tik 1602 m.116. Nuo XVII a. pradžios prūsai, o ypač tokie, kurie suprato tik prūsiškai, ėmė dar sparčiau nykti. Prie Jono Rėzos 1625 m. išleistų lietuviškų psalmių pridėtoje J. Bėmo (1578–1648) įžangoje sakoma, kad prūsų kalbą vartojantys kurie-ne-kurie žmonės apie Fišhauzeną, Žioką (prūs. *Žōkō „Žioka" = vok. Schaaken) ir Labguvą (Labiavą) jūros bei Kuršių marių pakrantėse117. 1679 m. Kristoforas Hartknochas (1644–1687) praneša, kad „kaimų, kuriuose šią kalbą mokančiųjų dar pasitaiko, randama ne vienas, o daugybė“118. Tas pats K. Hartknochas 1684 m. sako: „nebėra nė vieno kaimo, kuriame visi žmonės prūsiškai besuprastų, betgi šen bei ten dar esą keletas senelių, suprantančių šią kalbą“119. Buvusio Peterburge II-jo prūsų katekizmo egzemplioriaus (žr. § 19) tituliniame lape maždaug apie 1700 m. užrašyta: „šita senoji prūsų kalba yra visiškai išnykusi. 1677 metais vienintelis šią kalbą mokėjęs senelis mirė, gyvendamas Kuršių Neringoje, kur tačiau, sako, tokių dar esama“120. Prieštaravimai tarp šios anoniminės žinios autoriaus ir minėto K. Hartknocho yra atsiradę dėl to, kad jiedu nevienodai (ir abu, matyt, nepakankamai gerai) žinojo, kiek yra likę dar nenutautusių prūsų: iš jų dviejų tikslesnes žinias šiuo atveju turėjo galbūt K. Hartknochas. Nors visos šios XVII a. žinios apie prūsus nėra taip jau tikslios (Prūsų krašto etninės sudėties nuodugniai tuomet, rodos, niekas netyrinėjo), tačiau reikia manyti, kad apie 1700 m. vis dar būta kad ir nedaug prūsų, mokėjusių savo tėvų kalbą, kurią viena kita prūsų šeima savųjų tarpe, namie, rodos, vartojo bent jau keletą dešimtmečių ir XVIII amžiuje121. Ir taip jau negausus prūsų skaičius, tiesa, bus sumažėjęs dėl 1709–1711 m. bado ir maro, nušlavusio daugybę viso Prūsų krašto gyventojų; po šios nelaimės Prūsų žemę užplūsta naujos vokiečių kolonistų bangos, dar labiau paspartindamos Prūsų vokietėjimą.

Skelbiama pagal: Prūsų kalbos paminklai. Parengė Vytautas Mažiulis, t. 1, Vilnius, 1966, p. 11–26.