Publikacijos

Prūsai, jų rašto paminklai ir kalba

Bonifacas Stundžia

Prūsų vardu vadiname junginį baltų genčių, kurios istoriniais laikais gyveno prie Baltijos jūros, tarp Nemuno ir Vyslos. Vokiečių ordino kronikininkai nurodo keliolika prūsų sričių (jų sulotynintus ar suvokietintus pavadinimus rekonstravo Kazimieras Būga). Pradedant nuo pietvakarių, pirmoji sritis apėmė Kùlmo bei Liubãvo žemes (terra Colmensis et Lubovia), kuriose Ordino ekspansijos metais gyveno daugiau lenkų negu prūsų (Liubavo žemės pavadinimas greičiausiai lenkiškas). Einant į šiaurę, link Baltijos jūros, patenkama į Pamedė̃s (Pomesania, Pomezania…) ir Pagudė̃s (Pogesania, Pogusania…) sritis. Pastaroji šiaurės rytuose ribojosi su Varmè (Warmia, Wormeland, Ermland…), o ši – su Nótanga (Nattangia, Notangia…). Į šiaurę nuo Notangos minima pusiasaliu išsikišusi į Baltijos jūrą, vandenų apsupta Sémba (Sambia, Samlandia, Semland…), o į pietryčius – Bárta (Bartha). Pastaroji pietvakariuose ribojosi su Sasnà (Sassin, Soysim…), pietuose – su Galìnda (Galindia…), rytuose – su Sū́duva (Sudowia, Suderland…).

Kaip toliausiai į rytus nutolusios sritys minimos Nadruvà (Nadrowia, Nadrowen…) ir Skalvà (Scalowia, Scalowen…). Dėl Skalvos ar bent šiaurinės Nadruvos prūsiškumo yra abejonių – greičiausiai čia dar pora šimtmečių prieš Ordinui atsikraustant sumišai su vietos vakariniais baltais (ko gero, ne prūsais) gyventa pirmųjų lietuvių (beje, vėliau, XVI a., čia radosi lietuvių raštų kalba, o XVIII a. gimė ir gyveno didysis poetas ir mąstytojas Kristijonas Donelaitis).

Bet jau Sūduvos priskirti prūsams aiškiai nederėtų: sūduvius, kryžiuočių šaltiniuose neretai tapatinamus su jotvingiais, manoma, iš tikrųjų ir priklausius jotvingiams – kitam vakarų baltų gentiniam junginiui, kuris kalba ir papročiais buvo artimai susijęs su prūsais.

Tautovardžio prū́sai autentiška forma nepaliudyta – prūsų kalbos paminkluose tėra būdvardis vns. gal. prūsiskan ‘prūsišką’ ir prieveiksmis prūsiskai ‘prūsiškai’. Įvairiakalbiuose istoriniuose šaltiniuose prūsų tautovardis įvairiomis formomis (Bruzi, Burūs, Pruzzi, Pruzze, Проуси…) pasirodo nuo IX amžiaus ir, matyt, nėra labai senas (jeigu į kaimynų slavų kalbas būtų patekęs iki VIII a., tai lenkai dabar tartų *prysy, o rusai – *прысы, nes slavų y yra kilęs iš *ū). Tačiau neabejotina, kad pirmasis baltų paminėjimas Tacito veikale Germania (I a.) susijęs su prūsais. Tai Aestiorum (gentes) ‘Aisčių (gentis, dgs. gal.)’. Aisčiais Tacitas ir kurie ne kurie po jo rašę autoriai (plg. Kasiodoro Hestis, Jordano Aesti, Einhardo Aisti…) vadino vakarų baltus, gyvenusius Vyslos žemupyje ir prie Aismarių, taigi dalį vėlesnių prūsų. Istorija taip jau sutvarkė, kad aisčių vardas, fonetiškai kiek pakitęs, galiausiai „atiteko“ suomių-ugrų tautai estams, o prūsų vardu imta vadinti ne tik visus prūsų krašto gyventojus kartu su kolonistais, bet net ir dalį vokiečių žemių bei ten gyvenančius vokiečius.

Kaip rodo archeologijos duomenys bei rašytiniai šaltiniai, jau nuo pirmųjų mūsų eros amžių prūsai prekiavo tiek su kaimyninėmis baltų, slavų bei šiaurės germanų gentimis, tiek su tolimomis Romos provincijomis bei Bizantija. Daugiausia sembai laivais gabendavo savo amatų dirbinius į skandinavų uostus, o prūsų žemėse dažnai lankydavosi danai ir švedai. Deja, prūsai niekad nebuvo apsaugoti ir nuo karingų „vizitų“. Pirmieji žinomi įsiveržėliai – tai gotai pirmaisiais mūsų eros metais. Nuo VIII a. aisčiams nedavė ramybės karingieji vikingai, o ekspansionistinių Danijos ir Švedijos valstybių puldinėjimai tęsėsi iki XI a. Kad niekam ir nepavykdavę ilgesniam laikui pavergti baltų genčių, lemtinga prūsams tapo jų kova prieš lenkų misionierius.

Prūsus (aisčius) vienas VI a. gotų istorikas apibūdina kaip taikingą gentį. Kito XI a. vokiečių kronikininko žodžiais, sembai arba prūsai esą ‘humaniškiausi žmonės’ (homines humanissimi). Jie skubą į pagalbą tiems, kuriuos ištinkanti nelaimė jūroje. Nepripažįstą jokių ponų. Kronikininkui įstrigusios mėlynos sembų akys, rausvi skruostai ir ilgi plaukai. Apgailestaująs tik dėl to, kad jie netikį Kristumi ir žiauriai persekioją Jo mokslo skleidėjus.

Pirmieji lenkų katalikų misionieriai buvo pasiųsti į prūsų žemes, Lenkijai 966 m. priėmus krikščionybę. Kadangi tai sutapo su lenkų karo žygiais prieš prūsus, pastarieji į lenkų misionierius bei jų peršamą religiją žiūrėjo priešiškai. XIII a. pradžioje lenkų vienuoliui Kristijonui, Mazovijos kunigaikščio Konrado remiamam, pavyksta apkrikštyti keletą prūsų didikų su pavaldiniais. Dėl to 1215 m. Kristijonas popiežiaus paskiriamas Prūsijos vyskupu. Bet greit sukilę prūsai vyskupą išveja, atsiima apkrikštytų didikų jam dovanotas žemes, net įsiveržia į pačių lenkų sritis. Tada popiežius skelbia kryžiaus žygį prieš prūsus.

Būtent kunigaikštis Konradas po prūsų atsakomųjų smūgių pakvietė Vokiečių ordiną Prūsijos užvaldyti ir padovanojo jam Kulmo žemę. Prūsai, nors ir nebuvo sukūrę valstybės, neturėjo jungtinės kariuomenės, sugebėjo Ordinui rimtai pasipriešinti. Popiežiui teko skelbti dar porą kryžiaus žygių, kol 1257 m. vokiečiams pavyko galutinai užkariauti Sembą. Tačiau prūsai nesusitaiko su pavergtųjų lemtimi ir vėl sukyla. Keturiolika metų (1260–74) truko Didysis prūsų sukilimas, apipintas legendomis, palikęs istorijai narsiųjų savo vadų vardus: notangų – Herkaus Manto, sembų – Glando, varmių – Glapo, pagudėnų – Auktumio, bartų – Dyvano.

Net pralaimėję Didįjį sukilimą bei paversti baudžiauninkais (laisvi liko tik nedalyvavusieji sukilime), prūsai dar keturis kartus bandė sukilti. Jie atkakliai laikėsi senųjų papročių bei pagoniškos savo tėvų tikybos. Sembos pavyzdys rodo, kad XVI a. viduryje dar būta gana daug vien tik prūsiškai mokėjusių prūsų, ko gero, daugiausia šiaurėje (pietines žemes po Ordino valstybės pakrikimo užplūdo Mazovijos valstiečių banga ir čia pradėjo formuotis maišyti lenkakalbiai Prūsijos mozūrai).

Po Žalgiryje patirtos katastrofos prasidėjęs valstybės smukimas paskatino reformaciją ir Ordino likučių išvarymą. Sekuliarizuota Prūsijos hercogystė tapo viena iš tolerantiškesnių Europos šalių. Pagal Liuterio mokslą Evangelija buvo skelbiama gimtąja kalba, todėl plito gausių Prūsijos hercogystę sudariusių etninių grupių švietimas. Vis dėlto prūsų tauta iš tos naujos laisvės mažai telaimėjo: po sukilimų didelė prūsų dalis buvo paversta baudžiauninkais, o Ordinui pakrikus bei baudžiavai ėmus grėsti ir laisviesiems prūsams, pastarieji pradėjo tapatinti save su vokiečiais, kad galėtų pabėgti į miestus. Tad versti į prūsų kalbą visą Evangeliją nebuvo reikalo – daugumas prūsų jau kalbėjo vokiškai, lietuviškai ir lenkiškai. Baudžiauninkų poreikiams tenkinti reikėjo prūsiško tikybos pradžiamokslio, kuris palengvintų paskesnį integravimąsi į vokietkalbę liuteronišką kultūrą tiems, kurie nemokėjo nei lietuviškai, nei lenkiškai. Taip valstybės įkūrėjo hercogo Albrechto iniciatyva ir paliepimu buvo išspausdinti trys liuteronų katekizmai prūsų kalba.

Pirmasis prūsų katekizmas (K I) pasirodė 1545 m. Tai rinkinys 5 svarbiausių krikščioniškų poterių, matyt, iš dalies vartotų ir iki reformacijos (plg. ‘šis senas bei paprastas katekizmas’ K I 217). Šie teksteliai užima truputį daugiau kaip 5 neporinius puslapius (K I 5, 7, 9, 11, 13, 15). Poriniuose puslapiuose atverstos knygos kairėje pusėje yra lygiagrečiai išspausdintas vokiškas originalas, prieš kurį eina pratarmė vokiečių kalba (K I 1, 2, 3, 4, 6, 8, 10, 12, 14). Puslapiai yra nedidukai (107×164 mm), penkiuose jų telpa maždaug 19 eilučių gotikinio teksto, surinkto didelėmis (4, 13 ir – daugumas – 6 mm aukščio) raidėmis, o šeštajame puslapyje tėra viso labo 3⅓ eilutės. Visa tai galima sutalpinti į vieną 11 formato puslapį rašant 10 punktų šriftu.

Šių trumpučių tekstų redaktorius nežinomas. Nėra abejonės, kad jis buvo vokietis, šiek tiek pramokęs prūsų kalbą. Faktiškai tai vergiškas pažodinis vertimas iš vokiečių kalbos, rodomaisiais įvardžiais stas, sta, stan išversti net ir vokiečių artikeliai der, die, das.

Netrukus paaiškėjo, kad šis leidinys netobulas, su akivaizdžiomis klaidomis (pvz., vokiečių daiktavardis Reich ‘karalystė’ buvo išverstas tarsi būdvardis reich ‘turtingas’, keli žodžiai buvo tiesiog perkelti iš vokiečių kalbos be vertimo, trūko gramatinių galūnių). Todėl jau tais pačiais metais buvo išleistas pataisytas variantas pavadinimu ‘Pataisytas katekizmas’ (Catechiſmus jn preüßniſcher ſprach\ gecorri=giret). Pažymėtina, kad šis vertimas atspindi kitokią prūsų patarmę. Tai, be abejo, skirtingas prūsų kalbos pavyzdys, mokslininkų vadinamas antruoju prūsų katekizmu (K II). Abudu katekizmai išspausdinti Karaliaučiuje Hanso Weinreicho spaustuvėje.

Minėti leidinukai buvo per maži, kad atitiktų iškeltą galutinio prūsų sukrikščioninimo užduotį. Todėl po šešiolikos metų – 1561 m. – į prūsų kalbą buvo išverstas bei Karaliaučiuje Johanno Daubmano išspausdintas garsusis Enchiridionas – Martyno Liuterio Mažasis katekizmas. Šiuo kartu yra žinomi ne tik šio veikalo vertėjas, bet ir vertėjo pagalbininkas. Tai 26 km į šiaurės vakarus nuo Karaliaučiaus buvusių Pabėčių (Pobethen, dab. Romanovo) bažnyčios klebonas Abelis Willis (Will) ir baudžiauninkas Paulius Mėgotas (Megott). Leidinyje 54 prūsiško teksto puslapiai, be to, – o tai itin svarbu – virš balsinių raidžių yra vartojami ilgumo ženklai, kurie dvigarsiuose, matyt, perteikia net ir priegaidės. Šis kalbos paminklas yra žinomas trečiojo prūsų katekizmo vardu (K III).

Be trijų spausdintų katekizmų, apimančių 64½ puslapių prūsiško teksto, yra ir rankraštinių prūsų kalbos paminklų. Seniausiu iki šiol žinomu įrašu baltų kalba laikomas prūsiškas humoristinis dvieilis, 1973 m. amerikiečio profesoriaus S. C. McCluskey’o aptiktas viename, 1369 metais datuojamame, Bazelio universiteto bibliotekos foliante.

Vokiečių ordino kronikų autorių yra užrašyta ir keletas fragmentinių posakių prūsų kalba. Tačiau svarbiausi ir didžiausi prūsiški rankraščiai – tai vadinamieji Elbingo žodynėlis (E) ir Simono Grunavo (Grunau) žodynėlis (Gr).

Abudu yra neišlikusių ankstesnių originalų ar kopijų nuorašai. Pirmajame surašyti 802 prūsiški žodžiai ir jų vokiški atitikmenys. Šį paminklą rado F. Neumannas 1825 m. Elbingo (dab. Elbłąg) bibliotekos teisinių rankraščių rinkinyje. Manoma, kad žodyno originalas galėjęs būti parašytas XIII a. pabaigoje ar XIV a. pradžioje Pamedėje. Kitas vokiečių-prūsų žodynas – tai viso labo tik šimto prūsiškų žodžių sąrašas. Jis yra aptiktas Ordino vienuolio Simono Grunavo Prūsų kronikos (1517–26) nuorašuose.

Nors ir negausūs, išlikę rašytiniai prūsų kalbos paminklai leidžia susidaryti gana aiškų prūsų kalbos vaizdą. Ši kalba turi ir archajiškų, ir naujoviškų bruožų, tačiau apskritai yra laikoma archajiškesne už rytų baltų kalbas. Antai prūsai, skirtingai nuo lietuvių ir latvių, visais atvejais išlaikė sveiką dvibalsį ei, dvigarsius an, en, in, un, bet vietoj lietuvių š ir ž kaip ir latviai turi s ir z, plg.: pr. deiws ir liet. diẽvas, lat. dìevs; pr. sansy ir liet. žąsìs, lat. zùoss; pr. penckts, liet. peñktas, lat. pìekt(ai)s, pr. insan, liet. į́są, lat. îsu (vns. gal.); pr. semmē (bei lat. zeme) ir liet. žẽmė.

Iš morfologijos daug akivaizdžių archaizmų prūsų kalba yra išlaikiusi įvardžių posistemyje. Tai ir negimininių įvardžių vns. naud. formos mennei, tebbei, sebbei, platesnio supletyvizmo apraiškos (mes ‘mes’ – dgs. kilm. noūson; ioūs ‘jūs’ – dgs. gal. wans) ir pan. Tyrėjus domina prūsų veiksmažodis, kur senovinės ypatybės susipynusios su naujoviškomis.

Prūsų kalbos leksikoje apstu žodžių, kurių šaknys sutampa visose baltų kalbose, pvz.: pr. bitte, liet. bìtė, lat. bite; pr. galwo, liet. galvà, lat. gal̂va; pr. woasis, liet. úosis, lat. uôss. Kita vertus, nemaža ir tokių atvejų, kur prūsų kalba atsiskiria nuo rytų baltų arba tik nuo latvių kalbos, plg. pr. dadan ir liet. píenas, lat. piẽns; pr. aglo ir liet. lietùs, lat. liêtus; pr. soūns, liet. sūnùs ir lat. dêls. Prūsai priklauso vakarų baltams, kurių kaimynystėje formavosi slavų prokalbė, be to, vėliau ir patys prūsai ilgai buvo slavų kaimynai. Todėl prūsų kalboje pasitaiko savitų bendrybių su slavų kalbomis (plg. pr. assanis ‘ruduo’ ir rus. осень; pr. maldai ‘jauni’ ir s. sl. mladъ) bei senų skolinių (pvz., pr. piwis ‘alus’ iš sl. pivo). Prūsų kalbai nėra svetimos ir bendrybės su germanais, plg. pr. panno ‘ugnis’ ir got. fōn, vien tik jai būdingi skoliniai, pvz., pr. rikijs ‘ponas’.

Niekas negalėtų tiksliai pasakyti, kada užgeso prūsų kalba, vienintelė iš vakarų baltų kalbų palikusi rašto paminklų. Šiandien žinomi šaltiniai tuo klausimu yra arba gana prieštaringi, arba pateikia informaciją tarsi iš kažkelintų lūpų. Žymus Prūsijos istorikas K. Hartknochas veikale Senoji ir naujoji Prūsija (1684) rašo, kad šen bei ten dar turėtų būti pavienių žmonių, kurie prūsų kalbą supranta. Po keleto metų pasirodžiusioje K. Hartknocho disertacijoje jau teigiama prūsų kalbos mokovų pasitaikant daugelyje kaimų. O štai Peterburge rasto antrojo prūsų katekizmo tituliniame lape apie 1700 metus kažkas užrašė: ‘Šita senoji prūsų kalba dabar yra visiškai išnykusi. 1677 m. numirė vienintelis Kuršių Nerijoje gyvenęs senelis, kuris ją dar mokėjo, tačiau tenai tokių dar esą’.

Taigi XVIII a. pradžioje prūsų kalba, matyt, viešai jau nebeskambėjo, tačiau pavienių žmonių, kurie ją vartojo namie, savųjų tarpe, V. Mažiulio spėjimu, dar galėjo būti.

Žymus rusų baltistas Vladimiras Toporovas yra pasakęs: ‘prūsų išnykimas yra nuostolis žmonijai ir žmoniškumui ir atkūrimas nors mažmožių prarastosios kultūros susijęs jau su moraliniais uždaviniais’. Šis mokslininkas drauge su Letu Palmaičiu yra iškėlęs prūsų kalbos rekreacijos idėją. Remdamiesi tuo, kad prūsų savimonė, tautosakos elementai, dalis papročių egzistavo tarp prūsų palikuonių iki pat jų išvarymo iš Tėvynės po 1945 m., visu kompleksiniu to krašto kultūros paveldu – nuo pagonybės laikų iki pokario genocido – rūpinasi du pagrindiniai visuomeniniai susivienijimai: Prūsų kilmės vokiečių draugija Tolkemita ir Prūsos brolija (klubai ir grupės Baltijos kraštuose, prūsų žemėje, Vokietijoje). Pastaroji propaguoja prūsų mikroetnoso surinkimą iš po visą pasaulį išbarstytų jų palikuonių bei gerbėjų.

Prūsų tema nesvetima baltų ir kaimyninių kraštų rašytojams, menininkams, o filologų prūsistų rasime ne viename pasaulio universitete: Lietuvoje (Vytautas Mažiulis, Letas Palmaitis), Lenkijoje (Wojciech Smoczyński), Rusijoje (Vladimir Toporov), JAV (William R. Schmalstieg, Jules F. Levin), Japonijoje (Toshikazu Inoue) ir kitur. O kiek žymių prūsistų jau yra pasitraukę iš gyvenimo: Ferdinandas Nesselmannas, Adalbertas Bezzenbergeris, Reinholdas Trautmannas, Jurgis Gerulis (Georg Gerullis) Vokietijoje, Aleksandras Brückneris Lenkijoje, Janis Endzelynas Latvijoje, Kazimieras Būga Lietuvoje… Visų jų darbai padeda atkurti savitą nutilusios baltų kalbos vertybių pasaulį.

Skelbiama pagal: Pirmoji prūsų knyga. Parengė Mikelis Klusis ir Bonifacas Stundžia, Vilnius, 1995, p. 13–23.