Prūsų kalbos paveldo duomenų bazė

Seniausias prūsų (ir apskritai baltų) rašytinis paminklas, žinomas iš XIV a. pabaigos – XV a. pradžios nuorašo, mūsų laikus pasiekusio rankraščių rinkinyje – „Neumanno kodekse“ („Codex Neumannianus“). Šį kodeksą 1825 m. surado F. Neumannas Elbingo pirklio A. Grübnau palikime ir 1868 m. perdavė Elbingo miesto (dab. Lenkija) bibliotekai. Čia rankraščiai buvo saugomi iki II Pasaulinio karo; dabartinė jų buvimo vieta nežinoma. Nuorašo autorius – vokiečių kilmės Ordino vienuolis Petras Holcvešeris, perrašęs tekstą iš originalo (ar jo nuorašo), apytiksliai datuojamo ar XIII a. pabaiga ar XIV a. pradžia.

Žodynėlyje užrašyti 802 prūsiški žodžiai kartu su vokiškais atitikmenimis, sudėlioti teminėmis grupėmis, pvz., dangaus reiškiniai, laiko sąvokos, žmogaus kūno dalys, augalai, gyvūnai ir pan. Paliudyti tik daiktavardžiai ir keletas spalvas reiškiančių būdvardžių, nėra nė vieno veiksmažodžio, įvardžio ir pan. Žodynėlis surašytas Pamedės tarme.

Apie 100 žodžių sąrašas, kaip prūsų kalbos iliustracija įtrauktas į Simono Grunau „Prūsų kroniką“ (apie 1517–1526 m.). Kronikos originalas mūsų dienų nepasiekė – išlikę tik keli nuorašai, pagal kuriuos žodynėlis sutrumpintai žymimas GrA (Karaliaučiaus universiteto bibliotekos nuorašas), GrC (Karaliaučiaus Valstybiniame archyve saugotas nuorašas), GrG (Göttingeno universiteto bibliotekos nuorašas), GrH (K. Hartknocho paskelbtas nuorašas). Visuose nuorašuose prūsiški žodžiai užrašyti gana prastai ir be aiškesnės tvarkos. Nepaisant to, Grunau žodynėlis laikytinas pakankamai patikimu prūsų kalbos šaltiniu, kadangi daugumą jo žodžių patvirtina kiti šaltiniai, ir ypač svarbus tuo, kad jame esama ir iš kitur nežinomų prūsų kalbos žodžių.

Išspausdintas 1545 m. Karaliaučiuje, Hanso Weinreicho spaustuvėje. Iki šių dienų išlikę egzemplioriai saugomi Vilniaus universiteto bibliotekoje, Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje, Torunės universiteto bibliotekoje (Lenkija), Berlyno Valstybinėje bibliotekoje. Tai 16 nenumeruotų puslapių mažosios oktavos formato leidinys. Jame yra šeši puslapiai prūsiško teksto, išversto iš paraleliai pateikiamo vokiško originalo. Originalas remiasi Liuterio mažuoju katekizmu, išleistu Wittenberge 1531 m. Vertėjas nežinomas. Tekstas parašytas Sembos tarme, tačiau kita jos šnekta nei vėlesni II ir III katekizmai. Matyt, dėl šios priežasties, taip pat, ko gero, ir dėl pastebėtų klaidų, vos pasirodžius I katekizmui, tais pačiais metais išleistas naujas, „pataisytas“ jo leidimas – II katekizmas.

Čia skelbiama I katekizmo fotokopija, daryta iš originalo, saugomo Vilniaus universiteto bibliotekoje. Už suteiktą galimybę ja pasinaudoti ir publikuoti svetainėje dėkojame VU bibliotekos generalinei direktorei Irenai Krivienei ir Retų spaudinių skyriaus vedėjai Virginijai Galvanauskaitei.

Antrasis, „pataisytas“ I katekizmo leidimas, išspausdintas tais pačiais, 1545, metais Karaliaučiuje, toje pačioje Hanso Weinreicho spaustuvėje. Žinomi šiuo metu išlikę egzemplioriai saugomi: Berlyno Valstybinėje bibliotekoje, Rostocko universiteto bibliotekoje (Vokietija), Wrocłavo universiteto bibliotekoje (Lenkija), Rusijos nacionalinėje bibliotekoje Sankt-Peterburge. Šio katekizmo formatas, šriftas, puslapių skaičius (16) yra toks pat kaip ir I katekizmo. Vertėjas taip pat nežinomas. Parašytas ta pačia Sembos tarme kaip ir I katekizmas, tačiau kita jos šnekta, artimesne III katekizmui, o galbūt netgi, kaip spėjama, kelių šnektų mišiniu. Tekste esama tiek vykusių I katekizmo klaidų pataisymų, tiek ir naujų netikslumų, netgi „nutaisymų“.

Išspausdintas 1561 m. Karaliaučiuje, Johanno Daubmanno spaustuvėje. Žinomi išlikę du egzemplioriai saugomi: Tübingeno Valstybinėje bibliotekoje ir Dresdeno Valstybinėje bibliotekoje (Vokietija). Tai 134 puslapių, mažosios oktavos formato leidinys. Tarp išlikusiųjų, taip pat iki II Pasaulinio karo Karaliaučiuje žinotų egzempliorių esama tam tikrų skirtumų, paprastai aiškinamų korektūros klaidomis.

Tekstas verstas iš vokiško originalo, kurio pagrindą sudarė 1543 m. Liuterio Mažasis katekizmas, arba Enchiridionas. Vertimo autorius – Abelis Willis, vokiečių kilmės Pabečių (dabar Romanovo) bažnyčios klebonas, šiek tiek mokėjęs prūsų kalbą. Jam talkino vietinis prūsų valstietis Paulius Megottas. Paminklas ypač svarbus visų pirma dėl didelės apimties (55 puslapiai prūsiško teksto), taip pat dėl vartojamos specifinės rašybos ypatybės – specialaus diakritinio ženklo (paprastai transkribuojamo brūkšneliu), kuriuo žymėtas kirčiuotų skiemenų balsių ilgumas.