*Nemunā „Nemunas“ up. (fem.) – vak. balt. dial. (iš pradžių gal tik skalv., kurš.) lytis (plg. ir la. Nemuna „t. p.“ fem.). Ją, man rodos, suponuoja vokiečių, XIII a. atsikrausčiusių į skalvių bei kuršių gyvenamus Nemuno žemupio kraštus, fonetiškai gana smarkiai perdirbtas žodis (fem., o ne masc.!) Memel „Nemunas“ [resp. Memel(e) „t. p.“ bei Mumel(e) „t. p.“], kurio evoliucija bus buvusi tokia (dėsninga) : vak. balt. dial. *Nemunā „Nemunas“ (fem.) → vok. (fem.!) *Nemune (fleksinis *-ā pakeistas į fleksinį vok. -e) → Mumel(e) (nefleksinių balsių metatezė, priebalsis *N- asimiliuotas į M- resp. priebalsis *-n- disimiliuotas į -l-) → Memel(e) (balsis -u- asimiliuotas į -e-) → (die) Memel „Nemunas“ (fleksija -e numesta). Suvokdami, kad Nemunas baigiasi (įteka į Baltijos jūrą) prie Klaipėdos, vokiečiai, 1252 m. ją užgrobę (pasistatę savo pilį), Klaipėdos vardą (kurš. *Klaipēdā) pakeitė vardu vok. Memel(e) „Nemunas“ [resp. Mumel(e) „t. p.“], ir taip atsirado vok. (die) Memel „Nemunas; Klaipėda“ (resp. Memelburg „Klaipėda“).
Vak. balt. dial. *Nemunā „Nemunas“ (fem.) yra greičiausiai morfologinis perdirbinys (pagal subst. fem. „upė“, žr. dar toliau) iš (masc.) *Nemunas (jotvingiai šią upę gal taip ir vadino) = lie. Nẽmunas (matyt senas masc., žr. toliau). Lytį lie. Nẽmunas patvirtina visų lie. dialektų duomenys (Būga RR I 467t.), taip pat sl. *Nemъnъ „Nemunas“ [> s. rus. Немонъ (> dab. rus. Не́ман), bltr. Нёман (gen. sg. Нёмна), ukr. Не́мон (gen. sg. Не́мна), lenk. Niemen (gen. sg. Niemna), kuris slavų, ca. VI–VII a. atsikrausčiusių 175 į lietuvių (baltų) gyvenamus Nemuno aukštupio kraštus, tuomet (ca. VI–VII a.) buvo paskolintas resp. dėsningai perdirbtas iš lie. *Nemunas = dab. lie. Nẽmunas.
Hidronimo lie. Nẽmunas kilmės klausimas, kaip žinome, yra labai kietas baltų etimologijos riešutas. Iš visai negausių rimtesnių mėginimų atsekti šio hidronimo kilmę labiausiai dėmesio verta (žr. ir, pvz., Skardžius ŽD 282, Fraenkel LEW 492t., Pokorny IEW I 764, Vanagas HŽ 227) yra Būgos antroji Nemuno etimologija (Būga RR II 280tt.), kurios esmė – tokia : a) lie. Nẽmunas atsiradęs iš adj. *nemuna- „šilinis; raistinis“, kuris esantis sufikso *-na- vedinys iš subst. balt. *nemus „šilas; raistas“ (masc.), o šis – fleksijos vedinys iš verb. balt. *nem- „lenkti, linkti“ < ide. *nem- „t. p.“ (> s. ind. nám-ati „lenkia, linksta“ ir pan.), b) lie. dial. nẽmuogė „mėlynė, Heidelbeere“ < *„šilo uoga“ suponuojantis būtent aną subst. balt. *nemus „šilas; raistas“ (masc.), o lie. dial. nemùnė „drėgnose vietose augantis grybas“ – vedinys iš subst. *nemunas „šilas; raistas“ < adj. *nemunas „šilinis, raistinis“ (plačiau žr. Būga l. c.).
Tokia Būgos etimologija iki šiol nebuvo nei kritiškai analizuojama, nei toliau plėtojama. [Pastaba: šio mano straipsnio pagrindinius teiginius jau 1983 m. esu dėstęs (kaip oficialusis oponentas A. Vanago daktarinės disertacijos gynime)].
Tos Nemuno etimologijos racionalus grūdas, man rodos, yra tik tai, kad Būga hidronimą lie. Nẽmunas susiejo su apeliatyvais lie. dial. nemùnė ir nẽmuogė, o juos visus tris – su verb. balt. *nem- „lenkti, linkti“ < ide. *nem- „t. p.“. Toks siejimas šiaip jau visiškai galimas (žr. ir Skardžius l. c., Fraenkel l. c., Pokorny l. c., Vanagas l. c.), tačiau jis yra dar ne pati Nẽmuno etimologija, o tik jos pradžia (pamatas). Štai kodėl Būgos antroji Nẽmuno etimologija netapo visuotinai priimta (žr., pvz., Vasmer ESRJ III 61). Svarbiausias minėto siejimo trūkumas yra tas, kad hidronimo lie. Nẽmunas ir tų dviejų lie. dial. apeliatyvų darybos (bei semantikos) istoriją – pagrindinę jų etimologijos problemą išspręsti Būgai (o ją tik Būga ir sprendė), man rodos, toli gražu ne visais atžvilgiais pasisekė (žr. toliau).
Yra pagrindo suponuoti, kad iš verb. balt. *nem- „lenkti, linkti“ 176 (žr. Pokorny IEW I 764 s. v. 2. nem-) atsirado fleksijos vedinys ne subst. (masc.!) balt. *nemus „šilas; raistas“ (sic Būga l. c.), o adj. balt. *nemu- „lankstus, lenktas“ su jo neutr. (adj.) lytimi balt. *nemu „t. p.“ → subst. balt. (neutr.!) *nemu „lankstumas, lenktumas“ (nomen abstractum, vadinasi, ir singulare tantum), plg. balt.-sl. faktus tipo rus. adj. (neutr.) добро „geras“ → subst. (neutr.) добро „gerumas“ [plg. dar, pvz., s. v. v. dolu, *Jāt(u)vā]. Iš subst. balt. *nemu „lankstumas, lenktumas“ (neutr.) atsirado sufikso *-na- vedinys adj. balt. *nemu-na- = *nem-u-na- = nem una- „tas (ta), kam būdingas lankstumas, lenktumas“, plg., pvz., lie. (adj.) vìlnonas „vilnonis“ = *viln-āna- = *vilnā-na- – sufikso *-na- vedinį iš subst. *vilnā „vilna“ (žr. Būga RR II 282, Skardžius ŽD 273); plg. dar s. v. v. aucktimmien, dolu, *Jāt(u)vā.
Iš adj. balt. *nemuna- „tas (ta), kam būdingas lankstumas, lenktumas“ (masc.), gramatine gimine derinamo su subst. masc. „upė“ (plg. Būga RR II 281), ir bus atsiradęs hidronimas balt. (dial. *Nemunas „upė, kuriai būdingas lankstumas, lenktumas“ (masc.) = *„vingiuota upė“ (plg. Endzelyno dileminį spėjimą apud Būga RR II 280). Iš to paties adj. balt. *nemunā- (fem.), gramatine gimine derinamo su subst. fem. „upė“, šiaip jau galėtų būti atsiradęs minėtas vak. balt. dial. *Nemunā „Nemunas“, tačiau yra aplinkybių, verčiančių manyti, kad jis (kaip ir la. Nemuna „Nemunas“) – greičiausiai vėlyvesnių laikų morfologinis perdirbinys (pagal subst. fem. „upė“) iš *Nemunas (= lie. Nemunas).
Tai, kad lie. Nẽmunas (bei vak. balt. dial. *Nemunā) – šis, be abejo, labai senas žodis turi -una- (o ne *-ūna- ar *-uona- ir pan.!), matyt irgi rodo, jog minėtas adj. balt. *nemuna- darybiškai suponuoja pamatinį žodį ne masc. (subst.) balt. *nemus (sic Būga RR II 282), t. y. ne u1-kamienį (masc.!), o u2-kamienį subst. (neutr.!) balt. *nemu [plg. s. v. *Jāt(u)vā] – nomen abstractum bei singulare tantum (žr. anksčiau), kurio paradigmoje (sg. tantum!) kamiengalis buvo vien tik trumpasis *-u- [t. y. u2-kamienis (neapofoninis) *-u-, žr. s. v. *Jāt(u)vā]. Be to, hidronimo lie. Nẽmunas kirčiavimas (ne lie. *Nemùnas!) irgi matyt rodo, kad tas adj. balt. *nemuna- darybiškai suponuoja senovinį balt. substantyvą ne masc. *nemus (sic Būga l. c.), o neutr. *nemu (žr. anksčiau), 177 t. y. ne oksitoną (resp. mobiliosios kirčiavimo paradigmos žodį), o baritoną (neutr.!), plg. Benveniste Origines 52tt.
Nėra jokios abejonės, kad po to, kai iš adj. balt. *nemuna- „tas (ta), kam būdingas lankstumas, lenktumas“ atsirado hidronimas balt. (dial.) *Nemunas „upė, kuriai būdingas lankstumas, lenktumas“ (= *„vingiuota upė“), tie apeliatyvai balt. (adj.) *nemuna- ir balt. (subst.) *nemu (neutr.) bei balt. (adj.) *nemu- dar ilgai egzistavo, tačiau jų semantinė raida nesustojo vietoje – keitėsi jų réikšmės (žodžio reikšmė – labai judrus kalbos elementas!). Subst. balt. *nemu „lankstumas, lenktumas“ (neutr.) pamažu virto, be kita ko, į *„išlinkimas (iškilimas) resp. įlinkimas (įdubimas)“ > *„nelygi vieta (su iškilimais bei įdubimais)“ > *„sausas miškas, miškelis“ (sausas miškas būna paprastai nelygiose vietose) > *„šilas [plg. jo giminaitį, pvz., lo. nemus „miškelis“ (s-kamienis neutr.), turėjusį panašią (bet savarankišką) semantinę evoliuciją], kuris ir slypi žodyje subst. lie. dial. nẽmuogė „mėlynė“ (LKŽ VIII 653) < *nemu-ōgē „šilo uoga“ (plg. Būga RR II 281). Tas pats subst. balt. *nemu „lankstumas, lenktumas“ (neutr.) > *„išlinkimas (iškilimas) resp. įlinkimas (įdubimas)“ nesunkiai galėjo virsti, be to, į *„įdubimas“ > *„drėgna vieta“, o todėl ir greta egzistavęs jo vedinys adj. balt. *nemuna- „tas (ta), kam būdingas lankstumas, lenktumas“ > *„tas (ta), kam būdingas išlinkimas (iškilimas) resp. įlinkimas (įdubimas)“ bus virtęs į *„tas (ta), kam būdingas įdubimas“ > *„tas (ta), kam būdinga drėgna vieta“. Iš pastarąją reikšmę (greta kitų reikšmių) turėjusio adj. balt. *nemuna- (o ne iš subst. *nemunas „šilas; raistas“ – sic. Būga l. c.) ir bus atsiradęs fleksijos vedinys subst. lie. dial. nemùnė (nemunė̃, nẽmunė) „kelmutis“ (LKŽ VIII 653) = „drėgnose vietose augantis grybas“; plg. lie. subst. raudõnė „raudona dėmė“ ← adj. raudónas, žr. Skardžius ŽD 277. Dėl to, kad „šilas“ ir „drėgna vieta“ gali būti iš „(iš-, į-)- linkimas“, pagaliau plg. ir Būga RR II 280t.
Hidronimas lie. Nẽmunas yra, be abejo, daug senesnis žodis nei lie. dial. nẽmuogė „mėlynė“ < *„šilo uoga“ bei nemùnė (nemunė̃, nẽmunė) „drėgnose vietose augantis grybas“ (= „kelmutis“): šie du yra pastarųjų epochų dariniai, o lie. Nẽmunas – 178 aiškiai baltų prokalbės laikų padaras. Jau vien dėl to galima suponuoti, kad hidronime lie. Nẽmunas slypinčio (užsikonservavusio) apeliatyvo balt. *nemuna- reikšmė yra daug senesnė už tas apeliatyvų balt. *nemu resp. *nemuna- reikšmes, kurios slypi žodžiuose lie. dial. nẽmuogė resp. nemùnė jų dviejų darybos laikais (palyginti, nesenais). Taigi Būgos svarbiausia Nẽmuno etimologijos išvada, kad būtent lie. dial. nẽmuogė bei nemùnė, verčiantys hidronimą lie. Nẽmunas kildinti iš *„šilinis; raistinis“ (Būga RR II 281), yra abejotinos vertė̃s.
Iš visa to, kas straipsnyje pasakyta, belieka teigti: ne vien verb. ide. *nem- „lenkti, linkti“ > balt. *nem- „t. p.“, bet ir žodžiai lie. nemùnė bei nẽmuogė pritaria tam, kad lie. (up.) Nẽmunas kildintinas ne iš adj. balt. *„šilinis; raistinis“ (kaip manė Būga), o iš adj. balt. *„tas (ta), kam būdingas lankstumas, lenktumas“ = *„vingiuotas“, t. y. iš senovinio adjektyvo balt. *nemuna-, turėjusio tokią – senovinę reikšmę. Taigi Nemunui vardą bus davę baltų prokalbės laikų žmonės (prabaltai), apsigyvenę prie šios upės ten, kur ji vingiuota.
Vytautas Mažiulis, Prūsų kalbos etimologijos žodynas, 1-ojo leidimo 3 t. 174–178 psl.
Papildymai / Komentarai
Esamas vartotojas
Naujas vartotojas
Registracija bus patvirtinta per 48 valandas.