Prūsiškas žodis
Visame žodyno tekste
Reikšmė
Vytautas Mažiulis, Prūsų kalbos etimologijos žodynas, 1-ojo leidimo 4 t. 244–245 psl.

wirbe

wirbe „seyl (Seil) – virvė“ E 314 nom. sg. fem. = pr. *virbē < vak. balt. *virbē „t. p.“ > kurš. *virbē „t. p.“ > la. (dial.) virbe „t. p.“ (ME IV 603) bei lie. žem. *vir̃bė „t. p.“ (Būga RR II 649, III 216t.); bet buvo ryt. balt. *virvē „t. p.“ (> lie. vir̃vė̃ „t. p.“ = la. vìrve). Vak. balt. (pr.-kurš.) *virbē „t. p.“ dėl *-b- nėra labai aiškus. Jis yra greičiausiai iš balt. *virvē „t. p.“, į vak. balt. *virbē „t. p.“ virtusio disimiliaciškai (vv vb, plg. Endzelīns LG 229) kartu veikiant žodžio, panašaus, pvz., į lie. virb-ė́ti „virpėti, judėti“ (= la. virb-êt „flimmern“), šakniai bei liaudies etimologijos faktoriui.
Subst. balt. *virvē „virvė“ aiškiai giminiuojasi su subst. (i-kamieniu) sl. *virvi- „t. p.“ (> *vьrvь „t. p.“ > s. sl. vrъvь „t. p.“ ir kt.). Manyti, kad ir balt. *virvē – iš i-kamienio *virvi-, gal nederėtų: čia ne tas atvejis, kaip, pvz., su pr. (E) blusne, lie. (dial.) blužnė ir la. (dial.) bluzne, kildintinais iš i-kamienio subst. (žr. s. v. blusne), visų pirma dėl to, kad yra (i-kamienis) lie. blužnìs (žr. s. v. blusne); tačiau nei lie., nei la. dialektuose, kiek man žinoma, nėra i-kamienio „virvė“.
Man rodos, kad balt. *virvē „virvė“ yra iš (subst.) *„tai, kas (su)sukta, susisukę“ < *„(su)suktumas“ – fleksijos (kamiengalio *-ē-) vedinys iš adj. balt.-sl. *virva- „(su)suktas, susisukęs“ (plg., pvz., lie. adj. mul̃vas „moliuotas“ subst. mul̃vė 245 „moliuotumas“ > „dumblas, purvas“, žr. Skardžius ŽD 72), iš kurio – fleksijos (kamiengalio *-i-) vedinys sl. *virvi- „(su)suktumas“ (plg., pvz., s. sl. adj. sytъ „sotus“ subst. sytь „sotumas“, žr. Skardžius ŽD 53) > *„tai, kas (su)sukta, susisukę“ >virvė“. To balt.-sl. adj. pėdsakas yra gal ir lytis subst. la. dial. virva „virvė“ (ME IV 619 s. v. II virva): jis šiaip jau lengvai galėtų būti iš (subst.) *„tai, kas (su)sukta, susisukę“ < *„(su)suktumas“ adj. *virvā-/*virva- „(su)suktas, susisukęs“, plg., pvz., lie. adj. geltà/gel̃tas „geltonas“ subst. geltà „geltonumas“ (Skardžius ŽD 37).
Adj. balt.-sl. *virva- (*virvā-) „(su)suktas, susisukęs“ – sufikso *-va- vedinys iš verb. balt.-sl. *vir-/*ver- „sukti(s)“ < ide. *u̯er- (*u̯r̥-) „t. p.“, dėl kurio žr. s. v. warrin, taip pat Pokorny IEW I 1152tt. s. v. 3 u̯er- „drehen“ (tik lie. virvė̃ ir pan. yra pateikti, man rodos, be reikalo kitur: Pokorny IEW I 1150 s. v. l. *u̯er- „binden“).

Papildymai / Komentarai

  • Bibliografijos papildymai

    Lit.: Matzenauer BKAS 147; Smoczyński SEJL 760t.


    Rinkevičius Vytautas, 2013-04-01
Norite papildyti / pakomentuoti šį etimologijos žodyno straipsnį? Prašome prisiregistruoti.

Esamas vartotojas

Naujas vartotojas

Registracija bus patvirtinta per 48 valandas.