Jode, Jodeyko, Joduke, Jodute ir pan. (Trautmann PN 39) – asmenvardžiai (dk.), kuriuos esu linkęs skaityti (atitinkamai) pr. *Jɔ̄dīs, *Jɔ̄deikɔ̄, *Jɔ̄duk(a)s, *Jɔ̄dutīs ir pan., t. y. pr. *Jādīs, *Jādeikā, *Jāduk(a)s, *Jādutīs ← appell. pr. *jādīs, *jādeikā, *jāduk(a)s, *jādutīs, laikydamas juos fleksijos (pr. *jādīs) resp. sufiksų vediniais iš verb. pr. *jād- (giminiško su lie. jód-yti ir pan., žr. s. v. perioth), plg. (atitinkamai) lie. krapštỹs „kas krapšto“ (← krapšt-ýti), mušeikà „kas muša(si)“ (← mùš-ti), sėjùkas „sėjikas“ (← sė́-ti), klausùtis „kas visko klausia“ (← kláus-ti) ir pan. Manyčiau, kad visam tam neprieštarauja ir ypač dažnai su pr. avd. (dk.) Jodeiko siejamas lie. avd. Juodeikà: pastarasis gali būti ne vedinys iš lie. júodas (nėra antoniminio lie. avd. *Balteikà – vedinio iš lie. báltas!), o perdirbinys pagal lie. júodas (liaudies etimologija) iš lie. avd. Jodeikà = pr. *Jādeikā (žr. anksčiau).
Tiesa, minėtuose pr. asmenvardžiuose (dk.), remdamiesi ypač pr. (dk.) Jodeyko ir lie. (avd.) Juodeikà panašumu, daug kas įžiūri slypintį adj. vak. balt. *jōda- „juodas“ (= adj. ryt. balt. *jōda- „juodas“ > lie. júodas „t. p.“ ir pan.), egzistavusį greta adj. vak. balt. *kirsna- „t. p.“ (dėl jo žr. kirsnan), žr. Pierson AM VII 602, Gerullis ON 51, 216, Trautmann PN 126, 160, Endzelīns SV 184, Karaliūnas Ėtimologija 1975 (Moskva, 1977), p. 130tt., Toporov PJ III 60t. (ir liter.). Tačiau 34 žr. Būga RR II 100, 422, 438, Fraenkel LEW 197 (s. v. júodas), kur adj. *jōda- „juodas“ atstatomas tik ryt. (o ne ir vak.!) baltams. Hipotezę, kad juodai spalvai pavadinti vak. baltams greta adj. *kirsna- buvęs ir adj. *jōda-, remti adjektyvais lie. júodas „schwarz“ ir lie. dial. kir̃snas „tamsiai juodas (arklys)“ (Karaliūnas, op. cit., 130–131) nedera: adj. lie. dial. kir̃snas yra ne lietuviškos kilmės žodis, o vak. baltų (jotvingių) dialektų reliktas (žr. s. v. kirsnan). Hidronimą (up.) dk. Joduppe priskirti vak. baltams (Toporov l. c., Karaliūnas BKB 192) labai rizikinga: čia yra (jau vien dėl -uppe!) greičiausiai ne vak. balt., o lie. (up.) *Juodupė.
Jau 1969 m. (paskaitose studentams) kėliau mintį: lie. júodas „schwarz“ tipo adjektyvas yra ne bendrabaltiškas, o tik ryt. balt. naujadaras – ryt. balt (adj.) *juoda- „juodas“ (tiksliau – ryt. balt. *jōda- „t. p.“) = *juo2da- „t. p.“ (t. y. su u-diftongų eilės šakniniu *-uo2-, dėl ryt. balt. uo2 ir uo1 žr. Mažiulis BS 43tt.), kildintinas iš *„suterštas“ < *„sudrumstas“ < *„sujudintas“ resp. laikytinas fleksijos vediniu (su šaknies vokalizmo apofonija – su *-uo2-) iš verb. balt. *jaud-/*jū̆d- „judinti, judėti“ (> lie. jáud-inti, jud-ė́ti, la. jũd-ît „langsam treiben, unruhig machen“ ir kt., žr. Fraenkel LEW 195t.).
Prie panašios išvados, nagrinėdamas adj. lie. júodas ir pan. kilmę, priėjo (savarankiškai) ir S. Karaliūnas (žr. Ėtimologija 1975, Moskva 1977, p. 129–137). Tik jis mano, kad lie. júodas tipo adjektyvas esąs bendrabaltiškos kilmė̃s – iš balt. *jōud-, o iš pastarojo apofoniškai išriedėjęs lie. dial. jūd- = jūd-ė́ti „juoduoti“ (Karaliūnas, op. cit., p. 135). Tačiau man atrodo, kad lie. dial. jūdė́ti „juodam būti, juoduoti“ (Trgn – LKŽ IV 367) nėra senas resp. ne suponuoja balt. *jōud-, o yra paprasčiausias lie. juõsti „juodam darytis“ (= juõ2sti „t. p.“!) vedinys su apofonija lie. -ū- ← lie. uo- (= lie. -uo2-!); plg., pvz., lie. jūsė́ti „apsijuosusiam būti“ (LKŽ IV 435), kuris irgi matyt ne suponuoja balt. *jōu(s)- (sic Karaliūnas BKB 204), o yra lie. júosti „juostą ir pan. ap(si)rišti“ vedinys su apofonija lie. -ū- ← lie. -uo- (šis lie. -uo- laikytinas lie. -uo1-, čia suvoktu kaip lie. uo2-). Be to, ir dabar esu tos nuomonės (žr. Mažiulis BS 44), kad 35 greičiausiai tik ryt. (o ne ir vak.) baltams atsirado uo2= (tiksliau) *ō2: jau ir dėl to rizikinga suponuoti adj. vak. balt. *jō2da- “juodas ar pan.“, t. y. vak. balt. *jōda- „t. p.“
Vytautas Mažiulis, Prūsų kalbos etimologijos žodynas, 1-ojo leidimo 2 t. 33–35 psl.
Papildymai / Komentarai
Esamas vartotojas
Naujas vartotojas
Registracija bus patvirtinta per 48 valandas.