Deim 1400 (SRP II 518), Deyme 1450, (vėliau vok.) Deime-Fluß (Gerullis ON 26t.) up. „Deimena (Deime-Fluß, Дейма)“ – Priegliaus (žr. Pregora) šaka nuo Tepliuvos „Tapiau, Гвардейск“ (žr. Tapelawke) iki Kuršmarių prie Labguvos „Labiau, Полеск“ (žr. Labegow), = pr. *Deimē „Deimena“, šalia kurios buvo ir pr. (dial.) *Deimenā „t. p.“; šitai liudija iš čia atsiradęs lietuviškas tos pačios upės pavadinimas – du jo variantai: Deimė̃ „Deimena“ ir Deimenà „t. p.“ Kurschat WL II 82). Tie Deimenos vardo variantai rodo, kad jis iš pradžių buvo n-kamienis: pr. *Deimē < *Deimēn (nom. sg.) resp. pr. *Deimen- (acc. sg. ir kt.), plg. variantų lie. smulkmė̃/smùlkmena ir pan. kilmę (žr. Skardžius ŽD 206).
Šis pr. *Deimen- yra sufikso -men- vedinys turbūt iš balt. *dei- „žibėti, šviesti“ = ide. *dei- „t. p.“ (dėl šio ide. *dei- žr. Pokorny IEW I 183tt.); 188 taip galvojant išeina, kad pr. *Deimen- „Deimena“ yra iš „(vandens paviršiaus) žibėjimo, švytėjimo“ (plg. panašios semantinės kilmės, pvz., lie. up. Švitinỹs, Vanagas HŽ 338). Apie kitokias nuomones dėl Deimenos vardo kilmės žr.: Gerullis l. c., Endzelīns FBR III 113, Būga RR III 143 (taip pat Vanagas HŽ 83 ir liter.), Toporov PJ I 317 („в целом *deim-; далеко от ясности“; čia kažkodėl visai neminima Būgos l. c. nuomonė).
Vytautas Mažiulis, Prūsų kalbos etimologijos žodynas, 1-ojo leidimo 1 t. 187–188 psl.
Papildymai / Komentarai
Esamas vartotojas
Naujas vartotojas
Registracija bus patvirtinta per 48 valandas.