apus „borne“ E 64. Jo pagrindinė (ar bent jau senovinė) reikšmė buvo „šaltinis“ (PKP II 17), o tolimesnė (resp. vėlyvesnė) – „šulinys“ (tik ją pateikia, pvz., Endzelīns SV 143, Toporov PJ I 99), plg. (dėl vok. borne E 64) Paul DW 110 (s. v. Brunnen esantį Born). Pr. apus, visuotinai laikomas giminaičiu su pr. ape (žr.), pagal vieną hipotezę esąs sufiksinis vedinys (iš pr. ape), pagal kitą – fleksinis vedinys.
Pirmosios hipotezės šalininkai, žiūrėdami į pr. merguß (GrA 88), lie. up-ùž-ė (: ùp-ė) ir pan. bei suponuodami, kad pr. apus esanti befleksinė lytis (vietoj parašymo *apuse), šį apus skaito *ap-uz-ē ir laiko jį sufikso *-uzē vediniu (iš pr. ape „upė“) – diminutyvu „upelė, upužė“ (Trautmann AS 302 ir liter., plg. Toporov l. c. ir liter.). Tačiau manyti, kad apus – befleksinė lytis, nėra pagrindo: ji lauktina ne E, bet Gr žodynėlyje (plg. Endzelīns l. c.); be to, merguß (GrA 88) yra greičiausiai ne pr., o lie. žodis (be fleksijos) = lie. mergùžė (žr. merguß). Taigi pr. apus „šaltinis“, laikantis šitos hipotezės, geriau būtų jau skaityti *apuss (dėl -s < *-ss plg. s. v. ennoys) < *apuzs < *ap-uz-as (plg. lie. vaik-ùž-as „vaikagalys“, brol-ùž-is Skardžius ŽD 391t.) arba apus < *apuss < *ap-us-as (plg. lie. brot-ùš-is „brolio sūnus“, tėt-ùš-is Skardžius ŽD 318). Tarkim sau, kad toks pr. *apu-zas (ar *apusas) buvo iš pr. *apē „upė“ išvestas sufikso *-uz- 89 (ar *-us-) diminutyvas. Betgi jis, egzistuodamas greta pamatinio žodžio *apē „upė“, būtų reiškęs ne „šaltinį“ (resp. „šaltinį; šulinį“), o tik „upelį“ (Endzelīns l. c.). Be to, žodžiai, reiškiantys „šaltinį“ (arba „šulinį“), nei ryt. balt., nei sl., nei germ. kalbose savo kilme nėra susiję su žodžiais, reiškiančiais „upę“. Taigi hipotezės, kad pr. apus esąs sufikso vedinys iš pr. ape „upė“, negalima laikyti patikima (plg. ir Endzelīns l. c.). Antroji hipotezė yra: pr. apus segmento -us atžvilgiu lyginamas su pr. salus, II dangus, bebrus (žr.) ir pan. (Endzelīns FBR XIV 69, SV 143, plg. Toporov l. c.), implicite suponuojant, kad pr. apus esąs fleksijos (*-us) vedinys iš pr. *apē „upė“, t. y. iš subst., kuris buvo ē-kamienis, kaip minėta (žr. ape), atsiradęs matyt iš i-kamienio. Šitos hipotezės trūkumas yra tas, kad pagrindiniais jos ramsčiais einantys anie pr. salus, dangus ir pan. yra fleksijos vediniai ne iš subst., bet iš verb. (žr. salus, II dangus); o pr. bebrus (ir pan.) nėra vedinys iš ē- ar i-kamienio subst. Bet šioje hipotezėje slypi racionalus grūdas: pr. apus belieka darybiškai lyginti tik su pr. dangus, salus ir kitais panašiais deverbatyvais (būtent su deverbatyvais!). O iš tokio lyginimo išplaukia vienintelė galimà išvada apie pr. apus kilmę: kaip, pvz., pr. dangus yra fleksijos vedinys iš balt. verb. *deng- (žr. s. v. II dangus), taip ir pr. apus darybiškai suponuoja balt. verb. *ep-, kuris reiškė turbūt „virti“ – atsirado turbūt iš ide. dial. *eph- „virti“ (dėl pastarojo žr. Pokorny IEW I 325); vadinasi, pr. apus „šaltinis“ savo darybine reikšme buvo visai panašus, pvz., į lie. versmė̃ „šaltinis“ (< *verdsmē „tai, kas verda“!).
Pagaliau ir pr. *apis/*apē „upė“ (žr. ape) laikytinas fleksijos vediniu (su šaknies balsio apofonija) iš to paties balt. verb. *ep- „virti“ = „kunkuliuoti, veržtis (vandeniui) ir pan.“, plg., pvz., lie. brandìs/brándė (LKŽ I² 993–994) < *„(su)brendimas“ – fleksijos vedinį (su šaknies balsio apofonija) iš lie. brénd- (brę́sti). Taigi pr. *apis/*apē „upė“ yra iš *„kunkuliavimas, sūkuriavimas“ = *sraunus tekėjimas“, plg. labai panašios darybos bei semantinės kilmės žodį ryt. balt. *upis/*upē „upė“ (žr. s. v. ape), kuris, būdamas greičiausiai fleksijos vedinys iš balt. *up- „šaukti, rėkti“ (Būga RR II 321–322), yra iš *„kriokimas, rėkimas, šniokštimas“ 90 (Būga l. c.) = *„sraunus tekėjimas“ (žr. dar s. v. wupyan). Vadinasi, ryt. balt. „upė“ ir vak. balt. „upė“ yra greičiausiai palyginti neseni, t. y. savarankiški ryt. balt. resp. vak. balt. dariniai, – jų etimologijos gali apsieiti ir be s. ind. ā́paḥ ir pan. (plg. s. v. ape); ar pastarieji su pr. ape giminiuojasi (ir kaip giminiuojasi), ar ne, – tai jau atskirai tyrinėtinas klausimas.
Vytautas Mažiulis, Prūsų kalbos etimologijos žodynas, 1-ojo leidimo 1 t. 88–90 psl.
Papildymai / Komentarai
Esamas vartotojas
Naujas vartotojas
Registracija bus patvirtinta per 48 valandas.